Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Jono 20 Bible Online

Jono 20 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Jono 20

¹Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalena atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.

²Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.

³Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo.

⁴Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį.

⁵Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo.

⁶Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įeina į rūsį ir mato paliktas drobules

⁷ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą.

⁸Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.

⁹Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.

¹⁰Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.

¹¹O Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų

¹²ir pamatė du angelus baltais drabužiais sėdinčius: vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje — ten, kur būta Jėzaus kūno.

¹³Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“.

¹⁴Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus.

¹⁵O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Viešpatie, jei jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“.

¹⁶Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė [96] ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.)

¹⁷Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! [97] Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“

¹⁸Marija Magdalena nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs.

¹⁹Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“

²⁰Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.

²¹O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.

²²Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.

²³ [98†]Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, — sulaikytos“.

²⁴Vieno iš Dvylikos — Tomo, vadinamo Dvyniu — nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs.

²⁵Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu“.

²⁶Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“

²⁷Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis“.

²⁸Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

²⁹Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

³⁰Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje.

³¹O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.