Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Apaštalų darbų 20 Bible Online

Apaštalų darbų 20 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Apaštalų darbų 20

¹Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius, padrąsino juos ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją.

²Keliaudamas per anuos kraštus, jis duodavo mokiniams ilgų pamokymų. Paskui atvyko į Graikiją

³ir ten pasiliko tris mėnesius. Jam besirengiant plaukti į Siriją, žydai rezgė prieš jį sąmokslą. Todėl jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.

⁴Jį lydėjo Pyro sūnus Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos.

⁵Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadėje.

⁶Po Neraugintosios duonos švenčių mes išplaukėme iš Filipų ir po penkių dienų susitikome su jais Troadėje; ten užtrukome septynias dienas.

⁷Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužyti duonos, Paulius ėmė juos mokyti. Kadangi jis žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė kalbas iki vidurnakčio.

⁸Aukštutiniame kambaryje, kur mes buvome susibūrę, degė daug žibintų.

⁹Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant palangės, giliai įmigo, Pauliui ilgiau bedėstant. Miego įveiktas, jis iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.

¹⁰Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: „Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame“.

¹¹Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, ligi pat aušros, ir tada iškeliavo.

¹²O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemenka paguoda.

¹³Įsėdę į laivą, mes išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias.

¹⁴Susitikę Ase, paėmėme jį ir nuplaukėme į Mitilėnę.

¹⁵Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir dar po dienos [142] — Miletą.

¹⁶Nenorėdamas gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes, kiek įmanydamas, skubinosi Sekmines atšvęsti Jeruzalėje.

¹⁷Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą kvietimą, kad pas jį atvyktų Bažnyčios vyresnieji.

¹⁸Jiems atėjus, Paulius prabilo: „Jūs žinote, kaip aš visą laiką, nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, pas jus elgiausi,

¹⁹kaip tarnavau Dievui visu nusižeminimu, ašaromis ir bandymais, kuriuos teko iškęsti dėl žydų pinklių.

²⁰Kaip nieko nenutylėjau, kas jums naudinga, bet kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus,

²¹žydus ir graikus ragindamas atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų.

²²Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks;

²³tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai.

²⁴Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik [143†]baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją.

²⁵Ir štai dabar aš žinau, kad daugiau nematysite mano veido jūs visi, su kuriais esu buvęs, skelbdamas Karalystę.

²⁶Todėl aš šiandien iškilmingai pareiškiu, jog nebūsiu kaltas, jei kas pražus!

²⁷Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus.

²⁸Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju.

²⁹Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.

³⁰Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.

³¹Todėl budėkite ir nepamirškite, jog aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną.

³²O dabar pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų.

³³Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio.

³⁴Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos.

³⁵Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti’ [144]“.

³⁶Tai pasakęs jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.

³⁷Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.

³⁸Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, jog nebematysią jo veido. Paskui jie palydėjo jį į laivą.