Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Apaštalų darbų 21 Bible Online

Apaštalų darbų 21 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Apaštalų darbų 21

¹Išsiplėšę iš jų glėbio, mes išplaukėme ir tiesiu keliu atvykome į Kosą, o kitą dieną per Rodą į Patarą.

²Radę laivą, plaukiantį į Finikiją, įlipome ir išplaukėme.

³Išvydę artėjant Kiprą, palikome jį kairėje, leidomės link Sirijos ir išlipome Tyre. Ten laivas turėjo iškrauti savo krovinius.

⁴Suradę mokinių, prabuvome su jais septynias dienas. Dvasios apšviesti, jie patarė Pauliui dar nevykti į Jeruzalę.

⁵Toms dienoms prabėgus, mes leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme.

⁶Atsisveikinę sulipome į laivą, o jie sugrįžo namo.

⁷Keliaudami toliau, iš Tyro atplaukėme į Ptolemaidę. Ten pasveikinome brolius ir pasilikome pas juos vienai dienai.

⁸Kitą dieną vėl keliavome ir atvykome į Cezarėją. Ten nuėjome į evangelisto [145†]Pilypo, vieno iš Septynių, namus ir pas jį pasilikome.

⁹Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios buvo pranašės.

¹⁰Mums būnant dar kelias dienas, iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu [146†]Agabas.

¹¹Jis apsilankė pas mus, paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, pasakė: „Šventoji Dvasia kalba: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, tokiu būdu Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas’“.

¹²Tai išgirdę, ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę.

¹³Bet Paulius atsakė: „Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėlei Viešpaties Jėzaus vardo ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!“

¹⁴Taigi, jam nesutinkant, mes liovėmės įkalbinėję ir tarėme: „Tebūnie Viešpaties valia!“

¹⁵Po tų dienų, susiruošę į kelią, išvykome į Jeruzalę.

¹⁶Kai kurie mokiniai iš Cezarėjos lydėjo mus ir nuvedė viešnagėn pas kiprietį Mnasoną, vieną senųjų mokinių.

¹⁷Kai atvykome į Jeruzalę, džiaugsmingai mus sutiko broliai.

¹⁸Rytojaus dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą, kur buvo susirinkę visi vyresnieji.

¹⁹Juos pasveikinęs, jis smulkiai išdėstė visa, ką Dievas buvo padaręs pagonijoje, pasinaudodamas jo tarnyste.

²⁰Jie išklausę šlovino Dievą ir tarė Pauliui: „Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo.

²¹Bet jiems prikalbėta apie tave, kad tu mokąs visus žydus, gyvenančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, jog jiems nereikią apipjaustyti vaikų nei laikytis papročių.

²²Ką daryti? Šiaip ar taip, jie sužinos, kad esi atvykęs.

²³Todėl padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi [147†]vyrai, padarę įžadą.

²⁴Pasiimk juos, atlik apsivalymą kartu su jais ir prisiimk išlaidas, kad jie galėtų nusikirpti plaukus. Tuomet visi pamatys, jog gandai apie tave nieko neverti ir tu nenukrypdamas laikaisi Įstatymo.

²⁵[148†]O dėl tikinčiųjų iš pagonių, tai mes esame išsiuntę nurodymus, kad jie saugotųsi stabams paaukotos mėsos, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“.

²⁶Tuomet Paulius pasiėmė tuos vyrus ir kitą dieną su jais apsivalęs įžengė į šventyklą. Ten jis nurodė paskutinę apsivalymo dieną, kada už kiekvieną jų turės būti paaukota atnaša.

²⁷Toms septynioms dienoms baigiantis, Azijos žydai, pastebėję Paulių šventykloje, sukurstė visą minią ir, nutvėrę jį,

²⁸pakėlė riksmą: „Izraelitai, gelbėkit! Šitas žmogus visur visus moko prieš tautą, Įstatymą ir šią šventyklą. Jis net atsivedė šventyklon graikų ir suteršė šią šventą vietą“.

²⁹Mat jie prieš tai buvo matę su juo mieste [149†]Trofimą iš Efezo ir dabar manė, jog Paulius jį atsivedęs į šventyklą.

³⁰Sujudo visas miestas, susibėgo žmonės, nutvėrė Paulių ir ištempė už šventyklos vartų. Vartai bematant buvo uždaryti.

³¹Jiems ketinant jį užmušti, įgulos viršininkui — tribūnui buvo duota žinia: „Visoje Jeruzalėje kyla sąmyšis!“

³²Jis nedelsdamas su kareiviais ir šimtininkais atskubėjo tenai. Jie, pamatę tribūną ir kareivius, liovėsi mušę Paulių.

³³Prisiartinęs tribūnas įsakė suimti Paulių ir surišti dviem grandinėmis. Paskui paklausė, kas jis esąs ir ką padaręs.

³⁴Tuo tarpu iš minios šaukė tai šį, tai tą. Negalėdamas dėl triukšmo nieko tikro sužinoti, tribūnas įsakė nuvaryti Paulių į kareivines.

³⁵Atėjus prie laiptų, per minios grūstį kareiviams teko jį nešte nešti.

³⁶Žmonės spraudėsi iš paskos, šaukdami: „Mirtis jam!“

³⁷Vedamas į kareivines Paulius kreipėsi į tribūną: „Ar galiu tau šį tą pasakyti?“ Šis atsiliepė: „Tai tu moki graikiškai?

³⁸Vadinasi, tu — ne anas egiptietis, kuris neseniai sukėlė sąmyšį ir išsivedė į dykumą keturis tūkstančius sikarijų!“

³⁹Paulius atsakė: „Aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, taigi įžymaus miesto pilietis. Prašau tave, leisk man prabilti žmonėms“.

⁴⁰Tribūnas sutiko. Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo ranka miniai. Visiems nutilus, jis prabilo hebrajų kalba: