Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Apaštalų darbų 26 Bible Online

Apaštalų darbų 26 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Apaštalų darbų 26

¹Tuomet Agripa tarė Pauliui: „Tau leidžiama paaiškinti savo bylą“. Ir Paulius, pamojęs ranka, pradėjo apsigynimo kalbą:

²„Karaliau Agripa! Esu laimingas, galėdamas šiandien tavo akivaizdoje gintis nuo visų žydų kaltinimų,

³juo labiau, kad tau pažįstami visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai. Todėl prašau kantriai manęs išklausyti.

⁴Visi žydai žino apie mano gyvenimą nuo jaunystės, ir kaip jis prabėgo iš pradžių mano tautoje, Jeruzalėje.

⁵Jie pažįsta mane nuo seno ir, jei norėtų, galėtų paliudyti, kad aš kaip [162†]fariziejus gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų tikėjimo krypties.

⁶Dabar aš čia stoviu ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas yra davęs mūsų protėviams.

⁷Jo išsipildant tikisi sulaukti mūsų dvylikos giminių tauta, stropiai tarnaudama Dievui dieną ir naktį. Dėl šios vilties, karaliau, ir įskundė mane žydai.

⁸Kodėl jums atrodo neįtikėtina, kad Dievas prikelia numirusius?

⁹ [163†]Kitados ir aš maniau, kad mano pareiga visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu.

¹⁰Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų įmesdinau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau.

¹¹Dažnai įvairiose sinagogose grasinimais verčiau juos piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.

¹²Tais pačiais tikslais aš keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą.

¹³Kelyje vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir mano kelionės draugus iš dangaus apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę.

¹⁴Mes visi parpuolėme žemėn, o aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!’

¹⁵Aš paklausiau: ‘Kas tu esi, Viešpatie?’ O Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.

¹⁶Bet kelkis ir laikykis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu.

¹⁷Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu,

¹⁸kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės — į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais’.

¹⁹Todėl, karaliau Agripa, negalėjau būti neklusnus dangaus apreiškimui.

²⁰[164†]Iš pradžių Damaske ir [165†]Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų.

²¹Už tai žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti.

²²Bet, Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė,

²³būtent, jog Mesijas kentės, jog, [166†]pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, [167†]paskelbs šviesą tautai ir pagonims“.

²⁴Jam taip aiškinant, Festas garsiai sušuko: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto“.

²⁵Paulius atsiliepė: „Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius.

²⁶Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje.

²⁷Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki“.

²⁸Agripa atsakė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti...“

²⁹Paulius palinkėjo: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš, tik be šitų pančių!“

³⁰Tuomet pakilo karalius, valdytojas, Berenikė ir kiti svečiai.

³¹Išeidami jie kalbėjosi: „Šitas žmogus niekuo nenusipelnė mirties ar pančių“.

³²Agripa Festui pareiškė: „Būtų buvę galima paleisti šį žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus“.