Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Romiečiams 4 Bible Online

Romiečiams 4 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Romiečiams 4

¹O ką pasakysime dėl Abraomo — mūsų protėvio pagal kūną?

²Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui.

³Bet ką sako Raštas? [21†]Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu.

⁴Tam, kuris dirba, atlyginimas laikomas ne malone, o prievole.

⁵O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, teisumu įskaitomas jo tikėjimas.

⁶Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą:

⁷ [22†] Palaiminti, kurių nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos;

⁸ palaimintas vyras, kuriam Viešpats nuodėmės neįskaito!

⁹Ar šis palaiminimas skirtas tik apipjaustytiesiems, ar ir neapipjaustytiesiems? Mes sakėme, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.

¹⁰Kokiu būdu? Jam esant apipjaustytam ar dar prieš apipjaustymą? Ne po apipjaustymo, bet prieš tai.

¹¹[23†]Jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą tikėjimo teisumo, kurį turėjo, būdamas dar neapipjaustytas. Taip jis tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,

¹²ir tėvu tiems apipjaustytiesiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikščioja pėdomis mūsų tėvo Abraomo, kuris tikėjo, būdamas dar neapipjaustytas.

¹³Ne Įstatymu buvo pagrįstas [24†]Abraomui arba jo palikuonims duotas pažadas, kad paveldės pasaulį, bet tikėjimo teisumu.

¹⁴[25†]Jei paveldėtojai tebūtų tie, kurie remiasi Įstatymu, tai tikėjimas taptų tuščias, o pažadas liktų bevertis.

¹⁵Juk Įstatymą lydi rūstybė, o kur nėra Įstatymo, ten nėra nė nusižengimo.

¹⁶Taigi paveldėjimas priklauso nuo tikėjimo, kad tikrai būtų iš malonės ir kad pažadas būtų tikras visiems palikuonims, ne tik tiems, kurie remiasi Įstatymu, bet ir [26†]tiems, kurie turi Abraomo tikėjimą. O jis yra visų mūsų tėvas,

¹⁷kaip parašyta: [27†]Aš padariau tave daugelio tautų tėvu akivaizdoje Dievo, kuriuo jis tikėjo, kuris atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus.

¹⁸Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip pasakyta: [28†]Tokia bus tavoji ainija.

¹⁹Jis nesvyruodamas tikėjo, nors regėjo savo kūną jau apmirusį — [29†]jam buvo arti šimto metų — ir Saros įsčias apmirusias.

²⁰Jis nepasidavė netikėjimui Dievo pažadu, bet įsitvirtino tikėjime, teikdamas Dievui garbę

²¹ir būdamas tikras, jog, ką šis pažadėjo, tai įstengs ir įvykdyti.

²²Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu.

²³Tačiau ne vien apie jį parašyta: [30†]jam buvo įskaityta,

²⁴bet ir apie mus, nes turės būti įskaityta ir mums, tikintiems tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų,

²⁵[31†]paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti.