Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Apreiškimo Jonui 14 Bible Online

Apreiškimo Jonui 14 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Apreiškimo Jonui 14

¹Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai [137†]turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose.

²Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. Garsai, kuriuos girdėjau, buvo tarytum arfininkų, skambinančių arfomis.

³Jie giedojo naują giesmę priešais sostą, keturias būtybes ir vyresniuosius, ir niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės.

⁴Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie skaistūs. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui.

⁵[138†]Jų lūpose nerasta melo, jie be dėmės.

⁶Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją.

⁷Jis šaukė galingu balsu: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“

⁸Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: „ [139†]Krito, krito didžioji Babelė,[140] kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!“

⁹Ir dar trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: „Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą,

¹⁰tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto [141†]jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas [142†]ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse.

¹¹[143†]Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį — tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą“.

¹²Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!

¹³Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: ‘Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, — sako Dvasia, — jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi’“.

¹⁴Ir aš regėjau: štai baltas debesis, o [144†]ant debesies sėdėjo panašus į Žmogaus Sūnų. Ant galvos jis turėjo aukso vainiką, o rankoje — aštrų pjautuvą.

¹⁵Iš šventyklos išėjo dar vienas angelas, šaukdamas galingu balsu sėdinčiajam ant debesies: [145†]„Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda, ir žemės derlius prinoko“.

¹⁶Tuomet sėdintysis ant debesies nusviedė savo pjautuvą žemėn, ir žemės derlius buvo nupjautas.

¹⁷Dar kitas angelas išėjo iš dangaus šventyklos, taip pat turintis aštrų pjautuvą.

¹⁸Ir dar vienas angelas išėjo nuo aukuro, turintis valdžią ugniai. Jis didžiu balsu sušuko turinčiajam aštrų pjautuvą: „Paleisk darban savo aštrųjį pjautuvą ir nurink žemės vynmedžio kekes, nes uogos jau prisirpo“.

¹⁹Tada angelas numetė savo pjautuvą žemėn ir nuskynė žemės vynmedį, ir supylė vynuoges į didįjį Dievo rūstybės spaustuvą.

²⁰[146†]Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas, pakildamas arkliams iki žąslų tūkstančio šešių šimtų stadijų atstumu.