Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Apreiškimo Jonui 16 Bible Online

Apreiškimo Jonui 16 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Apreiškimo Jonui 16

¹Ir aš išgirdau iš šventyklos galingą balsą, šaukusį septyniems angelams: „Eikite ir išpilkite septynis Dievo rūstybės dubenis žemėn!“

²Ir nuėjo pirmasis, ir išliejo savo dubenį žemėn. Ir apniko [152†]piktos ir skaudžios votys žmones, turinčius žvėries ženklą ir garbinančius jo atvaizdą.

³Antrasis išpylė savo dubenį jūron; ji tapo lyg numirėlio kraujas, ir visi gyvūnai jūroje išgaišo.

⁴Trečiasis išliejo savo dubenį į upes ir vandens šaltinius, ir [153†]jie pavirto krauju.

⁵Ir išgirdau vandenų angelą sakant: „Teisus tu, kuris esi ir buvai, Šventasis, kad taip nusprendei.

⁶Jie praliejo šventųjų ir pranašų kraują, todėl duodi jiems gerti kraują. Jie to verti!“

⁷Aš dar išgirdau aukurą kalbant: „Taip, Visagali Viešpatie Dieve, tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi!“

⁸Ketvirtasis išpylė savo dubenį saulėn, ir jai buvo leista svilinti žmones ugnimi.

⁹Žmones degino baisi kaitra, o jie keikė vardą Dievo, kuris turi valdžią šitokioms negandoms. Jie neatsivertė ir neteikė jam pagarbos.

¹⁰Penktasis išpylė savo dubenį ant žvėries sosto, ir jo karalystė paskendo [154†]tamsoje, o žmonės krimto savo liežuvius iš skausmo.

¹¹Jie piktžodžiavo dangaus Dievui dėl savo sopulių ir vočių, bet nenusigręžė nuo savo darbų.

¹²Šeštasis išliejo savo dubenį į didžiąją Eufrato upę, ir jos [155†]vanduo išdžiūvo, kad pasidarytų kelias karaliams iš saulėtekio šalies.

¹³Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tartum varles.

¹⁴O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus; jos iškeliauja pas viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios Visagalio Dievo dienos kovai.

¹⁵„Štai [156†]aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi ir sergi savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir žmonės nepamatytų jo gėdos!“

¹⁶Jos subūrė juos į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi [157†]Harmagedonas.[158]

¹⁷Septintasis angelas išpylė savo dubenį į orą, ir nuskambėjo iš šventyklos, nuo sosto, galingas balsas: „Įvyko!“

¹⁸Ir [159†]pasipylė žaibai, pasigirdo balsai, sudundėjo griaustiniai, ir kilo baisus žemės drebėjimas, kokio nebūta, kiek žmogus žemėje gyvena; toks smarkus buvo drebėjimas!

¹⁹Didysis miestas suskilo į tris dalis, o pagonių miestai sugriuvo. Dievas atsiminė didžiąją Babelę, kad jai duotų savo [160†]rūstybės ir įniršio vyno taurę.

²⁰[161†]Ir pabėgo visos salos, ir nebeliko kalnų.

²¹[162†]Ledo luitai kaip talentai krito iš dangaus ant žmonių. Žmonės keikė Dievą dėl ledų negandos, nes siaubinga buvo ši neganda.