Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Apreiškimo Jonui 6 Bible Online

Apreiškimo Jonui 6 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Apreiškimo Jonui 6

¹Aš mačiau, kaip Avinėlis atplėšė pirmąjį iš septynių antspaudų, ir išgirdau vieną iš keturių būtybių tartum griaustinio balsu šaukiant: „Ateik!“

²Ir aš regėjau: štai pasirodė [60†]baltas žirgas ir ant jo raitelis su lanku rankoje. Jam buvo duotas vainikas, ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų.

³Kai jis atplėšė antrąjį antspaudą, aš išgirdau antrąją būtybę sakant: „Ateik!“

⁴Ir pasirodė [61†]kitas žirgas, ugniaspalvis, ir jo raiteliui buvo leista atimti iš žemės taiką, kad žmonės vieni kitus žudytų; jam buvo duotas didelis kalavijas.

⁵Kai Avinėlis atplėšė trečiąjį antspaudą, aš išgirdau trečiąją būtybę tariant: „Ateik!“ Ir aš regėjau: štai pasirodė [62†]juodas žirgas, o raitelis turėjo savo rankoje svarstykles.

⁶Ir aš girdėjau tarytum kokį balsą keturių būtybių viduryje skelbiant: „Kviečių stuopa už denarą, trys miežių stuopos už denarą, bet aliejui ir vynui nedaryk žalos!“

⁷Kai atplėšė ketvirtąjį antspaudą, aš išgirdau ketvirtosios būtybės balsą sakant: „Ateik!“

⁸Ir aš regėjau: štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė mirusiųjų pasaulis. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, [63†]kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis.

⁹Kai Avinėlis atplėšė penktąjį antspaudą, aš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę.

¹⁰Jie šaukė didžiu balsu, klausdami: „Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams?!“

¹¹Tuomet kiekvienam jų buvo duotas baltas drabužis, ir jiems buvo pasakyta, kad dar truputį palūkėtų, kol į skaičiaus pilnybę įsijungs jų tarnystės draugai ir broliai, kurie turi būti nužudyti kaip ir jie.

¹²Aš mačiau, kaip jis atplėšė šeštąjį antspaudą. Tuomet kilo [64†]didelis žemės drebėjimas, [65†]saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, [66†]visas mėnulis paraudo lyg kraujas,

¹³o [67†]dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius.

¹⁴Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos ritinys, ir [68†]visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų.

¹⁵Tuomet žemės karaliai, didikai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir laisvieji [69†]pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų.

¹⁶Jie [70†]šaukė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės,

¹⁷[71†]nes atėjo didi jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!“