Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 Rūtos 1 Bible Online

Rūtos 1 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

Rūtos 1

¹Teisėjų valdymo laikais kraštą ištiko badas. Vienas žmogus iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis išsikėlė į Moabo lygumas, norėdamas pergyventi badą.

²Žmogus buvo vardu Elimelechas, jo žmona — Noomė, o sūnūs — Machlonas ir Kiljonas. Jie buvo efratai iš Judo Betliejaus, bet nukeliavo į Moabo lygumas ir ten apsigyveno.

³Noomės vyras Elimelechas pasimirė, ir ji liko viena su dviem sūnumis.

⁴Jie vedė moabites. Viena jų vadinosi Orpa, o kita Rūta. Ten jie išgyveno apie dešimt metų.

⁵Po to ir juodu abudu pasimirė — Machlonas ir Kiljonas, o Noomė liko visai viena, be sūnų ir be vyro.

⁶Tada ji susirengė kartu su marčiomis grįžti iš Moabo lygumų, nes Moabo lygumose buvo girdėjusi, kad VIEŠPATS aplankė savo tautą, norėdamas duoti jiems duonos.

⁷Lydima dviejų marčių, ji paliko vietą, kurioje gyveno, ir leidosi atgal į Judo šalį.

⁸Noomė kreipėsi į abi savo marčias: „Eikite atgal, grįžkite namo, kiekviena į savo motinos namus! Teparodo VIEŠPATS jums tokį pat gerumą, kokį judvi parodėte mirusiesiems ir man!

⁹Tepadeda VIEŠPATS kiekvienai jūsų atrasti šeimos židinį vyro namuose!“ Atsisveikindama ji pabučiavo jas. O jos, balsiai raudodamos, verkė

¹⁰ir sakė: „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!“

¹¹Noomė atsakė: „Grįžkite atgal, mano dukterys! Kodėl turėtumėte eiti su manimi? Argi aš turiu savo įsčiose kitų sūnų, kurie galėtų tapti jūsų vyrais?

¹²Grįžkite atgal, mano dukterys, eikite savo keliu, nes aš per sena ištekėti. Net jeigu sakyčiau: ‘Turiu vilties!’ — turėčiau vyrą šią naktį ir pagimdyčiau sūnų,

¹³argi jūs lauktumėte, kol jie užaugs? Nejaugi turėtumėte pasmerkti save dėl jų ir likti netekėjusios? O ne, mano dukterys! Mano dalia kartesnė negu jūsų, nes VIEŠPATIES ranka pakilo prieš mane“. Vėl ėmė jos verkti ir raudoti.

¹⁴Orpa atsisveikindama pabučiavo anytą, o Rūta liko prisirišusi prie jos.

¹⁵Noomė tarė: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę!“

¹⁶Bet Rūta atsakė: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten eisiu ir aš, kur būsi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas — mano Dievas!

¹⁷Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš ir būsiu ten palaidota. Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis mudvi išskirtų!“

¹⁸Matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti kartu, Noomė liovėsi ją perkalbinėti.

¹⁹Jos abi atėjo kartu į Betliejų. Atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo dėl jų, o moterys kalbėjo: „Argi tai Noomė?“

²⁰Ji atsakinėjo joms: „Nevadinkite manęs Noome,[1] vadinkite mane Mara,[2] nes Visagalis karčiai pasielgė su manimi.

²¹Išėjau turtinga, bet VIEŠPATS mane parvedė atgal tuščiomis rankomis. Kaipgi galite vadinti mane Noome, jeigu VIEŠPATS nukamavo mane, jeigu Visagalis davė man nelaimę?“

²²Taip sugrįžo Noomė su savo marčia Rūta Moabite iš Moabo lygumų. Jiedvi atėjo į Betliejų miežiapjūtės pradžioje.