Read Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 1 Samuelio 2 Bible Online

1 Samuelio 2 - Biblija, arba Šventasis Raštas, 1999 bible

1 Samuelio 2

¹ [5†]Ona meldėsi, sakydama: „Mano širdis džiūgauja VIEŠPATYJE, mano jėga [6] mano Dievo išaukštinta. Mano lūpos juokiasi iš priešų; džiaugiuosi savo pergale.

²Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS, tikrai nėra kito šalia tavęs; nėra Uolos kaip mūsų Dievas.

³Liaukitės išdidžiai kalbėję, teneišeina iš jūsų lūpų įžūlus žodis. Juk VIEŠPATS yra visa žinantis Dievas, — jis nulemia veiksmus.

⁴Galiūnų lankai sulaužomi, o silpnieji apsijuosia jėga.

⁵Kadaise buvę sotūs turi tarnauti už duoną, o alkanieji daugiau nebealksta. Bevaisė pagimdė septynetą, o daugelio vaikų motina yra vieniša.

⁶ VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį, nuveda į Šeolą ir prikelia.

⁷ VIEŠPATS suvargina ir praturtina; jis nužemina ir išaukština.

⁸Jis ištraukia vargšą iš dulkių, pakelia skurdžių iš šiukšlyno, pasodina jį su didžiūnais, suteikia jam garbingą paveldo sostą. Mat VIEŠPAČIUI priklauso žemės stulpai, ant jų jis padėjo pasaulį.

⁹Žingsnius savo ištikimųjų jis saugo, o nedorėliai žus tamsybėje, juk žmogus savo jėga nenugalės.

¹⁰ VIEŠPATIES priešai bus sutriuškinti; Aukščiausiasis sugriaudės danguje. VIEŠPATS teis žemės pakraščius, suteiks jėgą savo karaliui ir pergalę savo Pateptajam“.

¹¹Tada Elkana sugrįžo namo į Ramą, o berniukas pasiliko tarnauti VIEŠPAČIUI kunigo Elio prižiūrimas.

¹²Elio sūnūs buvo niekšai. Jie nepaisė nei VIEŠPATIES,

¹³nei kunigų pareigų žmonėms. Kam nors atnašaujant auką, mėsai dar tebeverdant, ateidavo kunigo tarnas su trišake rankoje

¹⁴ir pasmeigdavo ją katile ar katiliuke, ar skardoje, ar puode. Visa, ką šakė iškeldavo, kunigas pasiimdavo sau. Taip jie elgdavosi Šilojyje su visais ateinančiais izraelitais.

¹⁵Be to, prieš sudeginant taukus, kunigo tarnas ateidavo ir liepdavo atnašaujančiam auką: „Duok mėsos kunigo kepsniui, nes iš tavęs jis virtos mėsos nepriims, tik šviežią“.

¹⁶O jeigu tas žmogus sakydavo: „Leisk pirma taukus paversti dūmais, tuomet imk, ką nori“, — jis atsakydavo: „Ne! Turi duoti tuojau pat; jei neduosi, pats pasiimsiu“.

¹⁷Taigi tų jaunų vyrų nuodėmė VIEŠPAČIUI buvo labai didelė, nes jie išniekino atnašas VIEŠPAČIUI.

¹⁸Tuo tarpu Samuelis, apjuostas lininiu efodu, tarnavo VIEŠPATIES akivaizdoje.

¹⁹Jo motina pasiūdavo jam mažutę skraistę ir kasmet, ateidama su vyru atnašauti metinės aukos, ją atsinešdavo.

²⁰O Elis palaimindavo Elkaną ir jo žmoną, sakydamas: „Tesuteikia tau VIEŠPATS palikuonių iš šios moters mainais už tą, kurį ji atidavė VIEŠPAČIUI“. Po to jie sugrįždavo namo.

²¹VIEŠPATS aplankė Oną; ji pastojo ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris. Tuo tarpu jaunasis Samuelis augo VIEŠPATIES Artume.

²²Bet Elis jau buvo labai senas. Girdėdamas visa, ką jo sūnūs darė visam Izraeliui ir kaip jie sueidavo su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į Susitikimo Palapinę,

²³jis sakydavo jiems: „Kodėl darote tokius dalykus? Juk iš visų žmonių girdžiu apie nedorus jūsų darbus!

²⁴Mano sūnūs, liaukitės tai darę! Nėra gera tai, ką aš girdžiu Dievo tautą pasakojant.

²⁵Jei žmogus nusideda žmogui, kas nors gali užtarti nusidėjėlį VIEŠPAČIUI, bet jei žmogus nusideda VIEŠPAČIUI, kas begali jį užtarti?“ Bet jie tėvo balso klausyti nenorėjo, nes VIEŠPATS norėjo juos nubausti mirtimi.

²⁶Tuo tarpu berniukas Samuelis augo amžiumi ir malone pas Dievą ir žmones.

²⁷Dievo žmogus atėjo pas Elį ir tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Aš apsireiškiau Egipte tavo protėvio namams, kai jie buvo faraono namų vergai.

²⁸[7†]Aš išrinkau jį iš visų Izraelio giminių būti mano kunigu — žengti prie mano aukuro, atnašauti smilkalus ir vilkėti efodą mano akivaizdoje; [8†]aš paskyriau tavo tėvo namams visas izraelitų ugnines atnašas.

²⁹Tad kodėl godžiomis akimis žiūri į aukas ir atnašas, kurias esu įsakęs? Kodėl savo sūnus labiau gerbi negu mane, leisdamas jiems tukti iš mano tautos — Izraelio kiekvienos pirmienų atnašos?’

³⁰Todėl toks yra VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis: ‘Aš tikrai sakiau, kad tavo namai ir tavo protėvio namai turėtų man tarnauti amžinai’, — bet dabar VIEŠPATS pareiškia: ‘Tetampa man tai tolima! Aš gerbsiu tuos, kurie mane garbina, bet mane niekinantys bus paniekinti.

³¹Tikėk manimi, ateina metas. Atkirsiu tavo palikuonis ir tavo protėvio namų palikuonis. Nė vienas tavo namuose nesulauks žilos senatvės.

³²Tuomet kentėdamas godžiomis akimis žiūrėsi į visą gerovę, kuri bus suteikta Izraeliui, bet tavo namuose nė vienas niekada nesulauks žilos senatvės.

³³Ne visus taviškius nuo savo aukuro atkirsiu. Bet kad išverktum akis ir liūdėtum širdimi, visi kiti tavo namų palikuonys mirs, kaip miršta vyrai nuo kalavijo.

³⁴Likimas tavo dviejų sūnų — Hofnio ir Finehaso — bus tau ženklas. Tą pačią dieną jie abu mirs.

³⁵O aš pažadinsiu sau ištikimą kunigą, kuris elgsis pagal mano širdį ir mintį. Sukursiu jam tvirtus namus; jis eis tarnybą Pateptojo akivaizdoje amžinai.

³⁶Kas tik bus išlikęs iš tavo namų, ateis ir puls kniūbsčias dėl sidabro pinigo ar duonos kepalo, tardamas: ‹Maldauju paskirti mane į vieną iš kunigiškų vietų, kad turėčiau duonos kąsnį›’“.