Read Biblija arba Šventasis Raštas Pradžios 24 Bible Online

Pradžios 24 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Pradžios 24

¹Abraomas buvo senyvo amžiaus ir pagyvenęs. O VIEŠPATS buvo laiminęs Abraomą visapusiškai.

²Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, buvusiam visų jo turtų valdytoju: „Padėk savo ranką po mano šlaunimi[19],

³ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu,

⁴bet nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę, ir parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui“.

⁵Tarnas atsakė jam: „O jei moteris nesutiktų sekti mane į šį kraštą? Ar tada privalau nuvesti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio tu atėjai?“

⁶Abraomas tarė jam: „Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus!

⁷VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris paėmė mane iš mano tėvo namų ir iš mano gimtojo krašto, kuris priesaika patvirtino man padarytą pažadą: ‘ Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’, jis nusiųs angelą pirma tavęs, ir tu gausi ten žmoną mano sūnui.

⁸O jei moteris nesutiktų sekti tave, tu būsi laisvas nuo šios priesaikos, bet mano sūnaus ten nevesk!“

⁹Tarnas padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi ir prisiekė jam.

¹⁰Tuomet tarnas paėmė dešimt savo šeimininko kupranugarių, pasiėmęs iš šeimininko visokių rinktinių dovanų, išvyko ir atkeliavo į Nahoro miestą Aram Naharaimuose.

¹¹Jis suklupdė kupranugarius už miesto prie šulinio. Diena slinko vakarop. Tuo metu paprastai moterys išeidavo semti vandens.

¹²Jis meldėsi: „VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik sėkmę man šiandien ir parodyk ištikimą meilę mano šeimininkui Abraomui.

¹³Aš stoviu čia, prie šulinio, o miestiečių dukterys antai ateina vandens semtis.

¹⁴Jei mergaitė, kurios paprašysiu: ‘Prašyčiau palenkti savo ąsotį ir duoti man atsigerti’, atsakytų: ‘Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui. Taip aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą meilę mano šeimininkui“.

¹⁵Vos jam baigus tarti šiuos žodžius, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, su ąsočiu ant peties.

¹⁶Mergina buvo labai graži, vyro nepažinta mergelė. Ji nusileido žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo.

¹⁷Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti, paprašė: „Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio“. —

¹⁸„Gerk, mano viešpatie“, — atsakė ji ir, skubiai nuleidusi ąsotį ant rankos, davė jam gerti.

¹⁹Jam sočiai atsigėrus, ji tarė: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų“.

²⁰Skubiai išpylusi ąsotį į lovį, ji vėl bėgo prie šulinio daugiau vandens semti, kol prisėmė visiems kupranugariams.

²¹Tuo tarpu anas vyras stebėjo ją tylomis, norėdamas žinoti, ar VIEŠPATS padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

²²Kupranugariams atsigėrus, anas vyras paėmė auksinį nosies žiedą, sveriantį pusšekelį, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt auksinių šekelių.

²³„Prašyčiau pasakyti, — klausė jis, — kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo tėvo namuose mums pernakvoti?“

²⁴Ji atsakė: „Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui“.

²⁵Ir tęsė: „Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei“.

²⁶Anas vyras žemai nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ,

²⁷tardamas: „Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris niekada nepagailėjo savo gerumo ir ištikimybės mano šeimininkui, nes atvedė mane tiesiai į mano šeimininko brolio namus“.

²⁸Tuomet mergaitė nubėgo ir visa papasakojo savo motinos šeimynai.

²⁹Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Labanas išskubėjo pas vyrą prie šulinio,

³⁰vos pamatęs nosies žiedą bei apyrankes ant savo sesers rankų ir išgirdęs savo sesers Rebekos žodžius: „Taip tas vyras man kalbėjo“. Atėjęs pas vyrą, rado jį tebestovintį šalia kupranugarių prie šaltinio.

³¹„Užeik, VIEŠPATIES palaimintasis! Kodėl tebestovi lauke, kai tau prirengiau namus ir vietą kupranugariams?“

³²Vyras užėjo į namus, ir nuo kupranugarių buvo nuimtos naštos. Kupranugariai buvo pašerti šiaudais ir pašaru, o jam ir vyrams, buvusiems su juo, atnešta vandens kojoms nusiplauti.

³³Bet kai jam buvo paduota valgyti, jis tarė: „Aš nieko nevalgysiu, kol nepasakysiu, ką turiu pasakyti“. Labanas atsiliepė: „Kalbėk!“

³⁴„Esu Abraomo tarnas, — pradėjo jis. —

³⁵VIEŠPATS apsčiai palaimino mano šeimininką, ir jis tapo turtingas. Davė jam avių ir galvijų, sidabro ir aukso, vergų ir vergių, kupranugarių ir asilų.

³⁶Mano šeimininko žmona Sara, būdama senyvo amžiaus, pagimdė šeimininkui sūnų, kuriam šis paskyrė visa, ką turi.

³⁷Mano šeimininkas prisaikdino mane, tardamas: ‘Neimsi žmonos mano sūnui iš dukterų kanaaniečių, kurių krašte gyvenu,

³⁸bet nuvyksi į mano tėvo namus, pas mano giminę, ir gausi žmoną mano sūnui’.

³⁹Aš sakiau savo šeimininkui: ‘O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane?’

⁴⁰Bet jis man atsakė: ‘VIEŠPATS, kurio keliai̇̃s aš ėjau, pasiųs savo angelą su tavimi ir padarys tavo kelionę sėkmingą. Tu gausi žmoną mano sūnui iš mano giminės, iš mano tėvo namų.

⁴¹Nuo priesaikos būsi laisvas tik tada, kai nuvyksi pas mano giminę. Net jeigu jie ir atsisakytų, būsi laisvas nuo priesaikos’.

⁴²Atvykęs šiandien prie šaltinio, meldžiausi: ‘VIEŠPATIE, mano šeimininko Dieve, tebūna tavo valia padaryti mano kelionę sėkmingą!

⁴³Aš stoviu čia, prie vandens šaltinio. Tegul ta jauna moteris, atėjusi semtis vandens, kurios aš paprašysiu: ‹Prašyčiau pagirdyti mane gurkšniu vandens iš savo ąsočio›

⁴⁴ir kuri man atsakys: ‹Atsigerk tu pats, o aš pasemsiu vandens ir tavo kupranugariams›, būna ta moteris, kurią VIEŠPATS paskyrė mano šeimininko sūnui’.

⁴⁵Man dar nebaigus širdyje kalbėti, išėjo Rebeka su ąsočiu ant peties. Ji nusileido prie šaltinio ir pasisėmė vandens. Aš jos paprašiau: ‘Prašyčiau man duoti atsigerti’.

⁴⁶Ji skubiai nukėlė ąsotį nuo peties ir tarė: ‘Gerk! Aš pagirdysiu ir tavo kupranugarius’. Aš atsigėriau, o ji pagirdė ir mano kupranugarius.

⁴⁷Tuomet jos ir paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ O ji atsakė: ‘Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Užkabinau jai ant nosies žiedą ir užmoviau jai ant rankų apyrankes.

⁴⁸Žemai nusilenkiau ir pagarbinau VIEŠPATĮ, mano šeimininko Abraomo Dievą, atvedusį mane tiesiu keliu gauti mano šeimininko giminaičio dukterį jo sūnui.

⁴⁹O dabar, jeigu ketinate parodyti mano šeimininkui ištikimą gerumą, tai sakykite, ir jeigu ne, tai sakykite, idant galėčiau pasukti į kairę ar į dešinę“.

⁵⁰Tuomet Labanas ir Betuelis atsakė: „Reikalas VIEŠPATIES nuspręstas. Mes negalime nieko tau sakyti nei prieš, nei už.

⁵¹Žiūrėk, Rebeka stovi prieš tave, pasiimk ją ir keliauk. Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip VIEŠPATS kalbėjo“.

⁵²Išgirdęs šiuos žodžius Abraomo tarnas parpuolė kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ.

⁵³Po to tarnas ištraukė sidabro ir aukso brangenybių bei drabužių ir įteikė juos Rebekai. Jis davė taip pat brangių dovanų jos broliui ir motinai.

⁵⁴Tuomet jis ir jo palydovai valgė ir gėrė. Jie ten ir pernakvojo. Kai atsikėlė ryto metą, jis tarė: „Leiskite mane atgal pas savo šeimininką“.

⁵⁵Bet jos brolis ir motina sakė: „Tepabūna mergaitė su mumis dar valandėlę, bent dešimt dienų, o paskui tegu keliauja“. —

⁵⁶„Neužlaikykite manęs, — prašė jis, — nes VIEŠPATS padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo šeimininką“.

⁵⁷Jie atsakė: „Pasišaukime mergaitę ir paklauskime, ką ji sakys“.

⁵⁸Pasišaukę Rebeką, jie klausė: „Ar nori eiti su šiuo vyru?“ Ji atsakė: „Eisiu“.

⁵⁹Tuomet savo seserį Rebeką kartu su žindyve jie išleido su Abraomo tarnu ir jo vyrais.

⁶⁰Laimindami Rebeką, jie sakė jai: „Tu, mūsų seserie, tapk tūkstančiais miriadų! Tepaima tavo palikuonys savo priešų vartus“.

⁶¹Tuomet Rebeka ir jos tarnaitės pakilo, sėdo ant kupranugarių ir sekė paskui vyrą. Tarnas paėmė Rebeką ir išvyko.

⁶²O Izaokas buvo ką tik grįžęs iš Beer Lahai Roijo apylinkės ir apsigyvenęs Negebe.

⁶³Vieną dieną vakarop Izaokas vaikštinėjo laukuose ir, pakėlęs akis, pamatė besiartinančius kupranugarius.

⁶⁴Ir Rebeka pakėlė akis ir pamatė Izaoką. Skubiai nulipusi nuo kupranugario,

⁶⁵ji klausė tarno: „Kas tas vyras, einantis mūsų link, ten lauke?“ Tarnas tarė: „Tai mano šeimininkas“. Tuomet ji, paėmusi šydą, apsidengė.

⁶⁶Tarnas papasakojo Izaokui visa, ką buvo atlikęs.

⁶⁷Izaokas tuomet nusivedė ją į savo motinos Saros palapinę, vedė Rebeką, ir ji tapo jo žmona. Izaokas mylėjo ją ir rado paguodos po savo motinos mirties.