Read Biblija arba Šventasis Raštas Pradžios 25 Bible Online

Pradžios 25 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Pradžios 25

¹Abraomas vedė kitą žmoną, vardu Ketūra.

²Ji pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą.

³Jokšanui gimė Šeba ir Dedanas. Dedano palikuonys buvo ašūriečiai, letušai ir leumai.

⁴Midjano palikuonys buvo Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Jie visi buvo Ketūros palikuonys.

⁵Visa, ką turėjo, Abraomas paliko savo sūnui Izaokui.

⁶O savo sugulovių vaikams Abraomas davė dovanų dar prie savo galvos, prieš išsiųsdamas juos tolyn nuo savo sūnaus Izaoko rytų link, į Kedemo kraštą.

⁷Abraomas gyveno iš viso šimtą septyniasdešimt penkerius metus.

⁸Jis atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo sujungtas su savo gimine.

⁹Jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis palaidojo jį Machpelos oloje, hetito Coharo sūnaus Efrono lauke, esančiame į rytus nuo Mamrės,

¹⁰tame lauke, kurį Abraomas pirko iš hetitų. Ten buvo palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.

¹¹Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką. Izaokas apsigyveno prie Beer Lahai Roijo vietovės.

¹²Štai Abraomo sūnaus Izmaelio, kurį Abraomui pagimdė Saros vergė, egiptietė Hagara, palikuonys.

¹³Štai Izmaelio sūnų vardai pagal jų gimimo eilę: Izmaelio pirmagimis Nebajotas, Kedaras, Adbeelis, Mibsamas,

¹⁴Mišma, Dūma, Masa,

¹⁵Hadadas, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma.

¹⁶Tokie tat Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal gyvenvietes ir stovyklas — dvylika vadų pagal gentis.

¹⁷(Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Atsikvėpęs paskutinį kartą ir miręs, jis buvo sujungtas su savo gimine.)

¹⁸Jie klajojo nuo Havilos prie Šūro, esančio netoli Egipto, iki pat Ašūro. Kiekvienas jų statėsi stovyklas šalia visų savo giminių.

¹⁹Štai Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas.

²⁰Izaokas buvo keturiasdešimtmetis, kai vedė Rebeką, aramėjo Betuelio iš Padan Aramo dukterį ir aramėjo Labano seserį.

²¹Izaokas maldavo VIEŠPATĮ dėl savo žmonos, nes ji buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė maldą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia.

²²Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose, kad ji prasitarė: „Jei taip, tai kam aš dar gyvenu?“ Tad ji nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti.

²³O VIEŠPATS atsakė jai: „Dvi gentys yra tavo įsčiose, dvi atskiros tautos kils iš tavęs. Bet viena tauta bus stipresnė už kitą; vyresnioji tarnaus jaunesniajai“.

²⁴Atėjus metui gimdyti, paaiškėjo, kad jos įsčiose buvo dvyniai!

²⁵Pirmasis buvo rusvas, o visas jo kūnas — tarsi plaukuota skraistė. Užtat jie pavadino jį Ezavu[20].

²⁶Po to išėjo jo brolis, laikydamasis ranka Ezavo kulno. Užtat jie pavadino jį Jokūbu[21]. Izaokas buvo šešiasdešimtmetis, kai jiedu gimė.

²⁷Kai berniukai užaugo, Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, tuo tarpu Jokūbas — tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių.

²⁸Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo žvėrieną, o Rebeka mylėjo Jokūbą.

²⁹Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs.

³⁰Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu[22].)

³¹„Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, — atsakė Jokūbas.

³²Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“

³³Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti“. Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui.

³⁴Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė.