Read Biblija arba Šventasis Raštas Pradžios 30 Bible Online

Pradžios 30 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Pradžios 30

¹Matydama nepagimdanti Jokūbui vaikų, Rachelė pavydėjo seseriai ir sakė Jokūbui: „Duok man vaikų, antraip aš mirsiu!“

²Įpykęs Jokūbas jai atkirto: „Argi aš galiu būti Dievas, kuris nedavė tau įsčių vaisiaus?“

³O ji atsakė: „Žiūrėk, turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių ir per ją turėčiau vaikų!“

⁴Taigi ji davė jam savo tarnaitę Bilhą kaip žmoną, ir Jokūbas suėjo su ja.

⁵Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų.

⁶O Rachelė sakė: „Dievas mane apgynė, iš tikrųjų išgirdo mano balsą ir davė man sūnų“. Todėl ji pavadino jį Danu.

⁷Rachelės tarnaitė Bilha vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

⁸Tuomet Rachelė ištarė: „Ėjau grumtis su savo seserimi lemtingose varžybose ir nugalėjau!“ Užtat ji pavadino jį Naftaliu.

⁹Pamačiusi nebegalinti gimdyti, Lėja paėmė savo tarnaitę Zilpą ir davė ją Jokūbui žmona.

¹⁰Tuomet Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų.

¹¹Lėja sakė: „Kokia sėkmė!“ ir pavadino jį Gadu.

¹²Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų.

¹³Lėja pasakė: „Kokia aš laiminga! Juk visos moterys vadins mane laiminga!“ ir pavadino jį Ašeru.

¹⁴Vieną dieną per kviečiapjūtę, būdamas laukuose, Rubenas aptiko mandragorų ir parnešė namo savo motinai Lėjai. Rachelė tarė Lėjai: „Prašyčiau duoti man truputį tavo sūnaus mandragorų“.

¹⁵Lėja jai atšovė: „Nejau tau negana, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragoras?“ Rachelė atsakė: „Teguli jis šią naktį su tavimi už tavo sūnaus mandragoras“.

¹⁶Taigi vakare, Jokūbui grįžtant iš laukų, Lėja išėjo jo pasitikti ir paskelbė jam: „Turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragoras“. Tad tą naktį jis gulėjo su ja.

¹⁷Dievas išklausė Lėjos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų.

¹⁸Lėja sakė: „Dievas man atlygino už tai, kad daviau savo vyrui tarnaitę“, todėl ir pavadino jį Isacharu.

¹⁹Vėl tapusi nėščia ir pagimdžiusi Jokūbui šeštą sūnų,

²⁰Lėja sakė: „Dievas davė man rinktinę dovaną. Šį kartą mano vyras atneš man dovanų, nes pagimdžiau jam šešis sūnus“. Ir pavadino jį Zabulonu.

²¹Po to ji pagimdė dukterį ir pavadino ją Dina.

²²Dabar Dievas atsiminė Rachelę, išklausė jos ir atvėrė jos įsčias.

²³Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, tardama: „Dievas nuėmė nuo manęs gėdą!“

²⁴Ir pavadino jį Juozapu, sakydama: „Teprideda man Dievas dar vieną sūnų!“

²⁵Kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į Labaną: „Leisk man eiti namo, grįžti į savo kraštą.

²⁶Atiduok man mano žmonas bei vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man išvykti. Juk žinai, kiek savo darbu tau pasitarnavau“.

²⁷Bet Labanas jam tarė: „O kad aš rasčiau malonės tavo akyse! Per būrimą sužinojau, kad VIEŠPATS laimino mane dėl tavęs.

²⁸Todėl, — tęsė jis, — nustatyk, kokią tik nori algą, aš mokėsiu“.

²⁹O Jokūbas atsakė jam: „Pats žinai, kaip tau tarnavau ir kaip sekėsi tavo gyvuliams mano globoje.

³⁰Juk tas truputis, kurį prieš man ateinant turėjai, apsčiai padaugėjo, nes VIEŠPATS laimino tave per viską, ką tik aš dariau. O dabar kada aš begalėsiu aprūpinti ir savo paties namus?“

³¹Labanas klausė: „Kiek gi turiu tau mokėti?“ Jokūbas atsakė: „Nieko man nemokėk! Jei man padarysi štai ką, aš vėl ganysiu ir rūpinsiuosi tavo kaimene.

³²Apeik šiandien visą savo kaimenę, atskirk iš jos visas taškuotas bei margas avis, visus tamsios spalvos ėriukus ir margas bei taškuotas ožkas. Tokia bus mano alga.

³³O vėliau, kai ateisi pats patikrinti mano algos, tepaliudija tau mano sąžiningumas už mane: jeigu tarp mano ožkų bus nemargų bei netaškuotų ar avių, kurios ne juodos, tebūna jos laikomos vogtomis“.

³⁴„Puiku, — atsakė Labanas, — tebūna, kaip sakai“.

³⁵Tad tą pačią dieną Labanas atskyrė ožius, kurie buvo dryžuoti bei taškuoti, ir visas taškuotas bei margas ožkas, turinčias baltų lopų, ir visas juodas avis ir atidavė į savo sūnų rankas.

³⁶Po to nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų kelionės atstumas; tuo tarpu Jokūbas toliau ganė likusią Labano kaimenę.

³⁷Tuomet Jokūbas pasirinko šviežių tuopos, migdolo bei platano lazdų ir išdrožė ant jų baltus dryžius, nulupdamas žievę iki pat lazdų baltumo.

³⁸Nuluptas lazdas išdėliojo priešais kaimenes loviuose — vandens girdyklose, iš kurių kaimenės ateidavo atsigerti. Kadangi gyvuliai kergdavosi, atėję atsigerti,

³⁹ožkos kergėsi priešais lazdas ir vedė dryžuotus, margus bei taškuotus jauniklius.

⁴⁰O avis Jokūbas atskyrė ir kaimenės snukius nukreipė dryžuotų ir visiškai juodų gyvulių Labano kaimenėje link. Taip jis auginosi sau kaimenes ir nemaišė jų su Labano kaimenėmis.

⁴¹Be to, kai kergdavosi stipresnieji kaimenės gyvuliai, Jokūbas padėdavo lazdas į lovius priešais gyvulių akis, idant kergtųsi jas matydami,

⁴²o silpnesniesiems gyvuliams lazdų nepadėdavo. Taip silpnieji teko Labanui, o stiprieji — Jokūbui.

⁴³Taigi žmogus turtėjo be galo ir įsigijo ne tik daug kaimenių, bet ir tarnų bei tarnaičių, kupranugarių ir asilų.