Read Biblija arba Šventasis Raštas Jobo 9 Bible Online

Jobo 9 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Jobo 9

¹Tada Jobas atsakydamas tarė:

²„Taip, aš žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje?

³Jei kas užsispirtų stoti su juo į teismą, negalėtų atsakyti į vieną kaltinimą iš tūkstančio.

⁴Jis išmintingos širdies, galingos jėgos; kas kada nors jam priešinosi ir išliko sveikas?

⁵Jis perkelia kalnus jiems nežinant, nuverčia juos, kai supyksta;

⁶pajudina iš vietos žemę, ir jos stulpai sudreba.

⁷Jis sako saulei: ‘Netekėk!’ ir žvaigždėms: ‘Nešvieskite!’

⁸Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą ir žengia jūros bangomis.

⁹Jis padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius, Sietyną ir Pietų skliauto žvaigždynus.

¹⁰Jis įvykdo didžius darbus — suprasti jų neįmanoma, — daugiau nuostabių darbų, negu žmogus gali suskaičiuoti.

¹¹Štai jis eina pro šalį, bet aš jo nematau; jis pražingsniuoja, bet aš jo nepajuntu.

¹²Tikėk manimi, jis atima, bet kas gali jam uždrausti? Niekas negali jo klausti: ‘Ką tu darai?’

¹³Dievas neslopina savo pykčio; po juo sukniubus Rahabo[7] kariauna.

¹⁴Tad kaip aš galiu jam atsakyti ar žodžiais priešgyniauti?

¹⁵Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti; aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.

¹⁶Jeigu kreipčiausi į jį, ir jis teiktųsi atsakyti, netikiu, kad klausytųsi mano žodžių.

¹⁷Juk jis plėšo audra mane ir mano žaizdas daugina be priežasties.

¹⁸Atsikvėpti man neleidžia, sotina mane kartėliu.

¹⁹Jeigu tai jėgų bandymas, tai Dievas sako: ‘Štai aš!’ Jei tai teismo reikalas, tai kas gali pašaukti jį stoti į teismą?

²⁰Nors ir esu nekaltas, mano lūpos pasmerktų mane; nors esu be priekaištų, jis parodytų mano ydas.

²¹Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats; aš nebenoriu gyventi!

²²Tai viena ir tas pat! Užtat ir sakau: ‘Abu — ir nekaltą, ir kaltą — jis sunaikina!’

²³Nelaimei staiga atnešus žūtį, jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos.

²⁴Žemė atiduota nedorėliams į rankas; jis uždengia teisėjų veidus. Jei tai ne jis, tai kas?

²⁵Mano dienos eiklesnės už bėgiką; jos prabėga ir neatneša man laimės.

²⁶Jos praskuba kaip nendrinės valtelės, kaip erelis, leisdamasis žemyn ant grobio.

²⁷Jei sakau: ‘Užmiršiu savo skundą, atsikratysiu liūdno veido ir būsiu linksmas’, —

²⁸darosi baisu dėl visos mano kančios, nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.

²⁹Jeigu turiu būti laikomas kaltas, tai kam veltui stengtis?

³⁰Jei net apsiplaučiau sniegu ir nusivalyčiau rankas šarmu,

³¹tu taip panardintumei mane į purvus, kad net mano drabužiai manęs bjaurėtųsi.

³²Juk jis nėra mirtingasis, panašus į mane, kad galėčiau jam atsakyti ar stoti kartu į teismą!

³³O, kad būtų taikintojas tarp mūsų ir uždėtų savo ranką ant mudviejų!

³⁴Tenuima nuo manęs savo rykštę, tenegąsdina manęs daugiau jo baimė.

³⁵Tada kalbėčiau jo nebijodamas, nes žinau, kad toks nesu.