Read Biblija arba Šventasis Raštas Išminties 12 Bible Online

Išminties 12 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Išminties 12

¹Tavo nemari dvasia yra visur!

²Todėl tu pamažėle pataisai nusižengiančius, įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda, kad jie paliktų savo nedorumą ir dėtų viltis į tave, Viešpatie!

³ Ir senųjų savo šventojo krašto gyventojų

⁴tu nekentei dėl jų bjaurių nusikaltimų, kerėjimų ir palaidų apeigų,

⁵negailestingo kūdikių žudymo ir aukojimo puotų, vaišinantis žmogaus kūnu ir krauju. Tuos pagonių apeigų dalyvius,

⁶tuos tėvus, žudančius bejėgius kūdikius, tu norėjai sunaikinti mūsų protėvių rankomis,

⁷idant tas kraštas, iš visų kraštų tau brangiausias, priimtų garbingą Dievo vaikų nausėdiją.

⁸ Bet net jų tu pasigailėjai, nes jie buvo tik žmonės, ir siuntei širšes kaip savo kariuomenės šauklius, kad juos pamažėle išnaikintų.

⁹Tu nebūtum galėjęs atiduoti nedorėlių į teisiųjų rankas mūšyje ar sunaikinti juos iš karto žvėrimis, arba savo lemtingu žodžiu,

¹⁰bet teisdamas juos pamažėle tu davei jiems progą atgailauti, nors žinojai, kad jų giminė nedora, jų piktumas jiems įgimtas ir nusiteikimas niekada nepasikeis,

¹¹nes nuo pat pradžios jie buvo prakeikta giminė. Ne ko nors bijodamas tu palikai juos nebaustus už nuodėmes.

¹²Kas gali tau sakyti: „Ką padarei?“ Argi gali kas priešintis tavo nuosprendžiui? Kas gali tave kaltinti už sunaikinimą tautų, kurias tu pats padarei? Argi gali kas stoti prieš tave kaip nedorų žmonių gynėjas?

¹³Juk be tavęs nėra kito Dievo, kuris viskuo rūpintųsi ir kuriam turėtumei įrodyti, kad tu nesi neteisingai pasmerkęs.

¹⁴Nėra nei karaliaus, nei valdovo, kuris tau prieštarautų dėl tavo nubaustųjų.

¹⁵Tu teisus ir vi̇̀sa valdai teisingai, laikydamas svetima savo galybei pasmerkti bausmės neužsitraukusį žmogų.

¹⁶Tavo jėga — teisumo šaltinis; vi̇̀sa valdydamas, tu gali visų ir pasigailėti.

¹⁷Tu parodai savo jėgą, kai netikima tavo visagalybe, ir baudi įžūlumą tų, kurie ją pažįsta.

¹⁸Nors esi visagalės jėgõs, teisi atlaidžiai ir didžiu atlaidumu mus valdai, nes kai panori, jėga tarnauja tau.

¹⁹Tokiais darbais tu pamokei savo tautą, kad teisus žmogus turi mylėti žmones, ir savo vaikams davei gerą viltį, nes suteiki vietos atgailai už nuodėmes.

²⁰Jeigu savo vaikų priešus, nusipelniusius mirti, baudei taip atžvalgiai ir atlaidžiai, suteikdamas jiems laiko ir vietos, kad paliktų savo nedorumą,

²¹tai kaip reikliai teisei savo vaikus, kurių protėviams prisiekei Sandoras, kupinas gerų pažadų!

²²Tad mus tu pataisai, o mūsų priešus nuplaki dešimt tūkstančių kartų smarkiau, kad mes teisdami pamąstytume apie tavo gerumą ir teisiami tikėtumės gailestingumo.

²³Todėl ir gyvenusius nedorai kvailą gyvenimą kankinai jų pačių bjauriomis baisybėmis.

²⁴Jie nuėjo toli klaidos takais, laikydami dievais tai, ką net gyvuliai niekina ir šlykštisi; jie apsigaudinėjo kaip neprotingi kūdikiai.

²⁵Todėl tarsi neprotaujantiems vaikams tu siuntei jiems savo nuosprendį kaip patyčias.

²⁶Bet tie, kurie nenorėjo paisyti įspėjimo, gauto per tokią pašaipią bausmę, greitai turėjo patirti Dievo vertą pasmerkimą.

²⁷Per tas gyvuliškas dievybes, kuriomis jie buvo nusivylę dėl savo pačių kančios ir nubausti tų pačių kūrinių, kuriuos laikė dievais, jie pamatė ir pažino tikrąjį Dievą, suvokdami jį, kurį anksčiau buvo paneigę[5]. Taip ant jų nužengė griežtas pasmerkimas.