Read Biblija arba Šventasis Raštas Išminties 16 Bible Online

Išminties 16 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Išminties 16

¹Todėl jie buvo vertai nubausti panašiais gyvuliais ir kankinti daugybės kenkėjų.

² Užuot taip baudęs savo tautą, tu darei gera ir norėdamas patenkinti didelį jų alkį, parūpinai valgyti putpelių mėsos — retą skanėstą.

³Todėl anie[8], nors ir išalkę, bjaurėdamiesi prieš juos siųstais gyvūnais, neteko net įprasto noro valgyti, o šie[9], trumpai kentėję stoką, maitinosi skanėstais.

⁴Reikėjo, kad anuos engėjus ištiktų negailestingas alkis, o šiems pakako tik parodyti, kaip kankinami jų priešai.

⁵ Net tada, kai juos užklupo baisus žvėrių šėlsmas, ir jie buvo naikinami pasalomis geliančių gyvačių, tu nepykai iki galo.

⁶Tik valandėlę, tik dėl įspėjimo jie patyrė siaubą[10], nors turėjo išganantį ženklą, kad jiems primintų tavo Įstatymo įsaką.

⁷Juk kas gręždavosi jo link, būdavo išgelbėtas ne per daiktą, į kurį žvelgė, bet per tave, visų Gelbėtojau.

⁸Taip tu įtikinai mūsų priešus, kad esi tas, kuris išgelbsti nuo visa, kas pikta.

⁹Juk skėrių ir musių įkandimai anuos žudė, ir vaisto jų gyvasčiai išgelbėti nerasta, nes jie buvo nusipelnę bausmės tokiais kūriniais.

¹⁰Bet tavo vaikai nebuvo nugalėti net nuodingų gyvačių geluonių, nes tavo gailestingumas atėjo jiems į pagalbą juos gydydamas.

¹¹Kad atmintų tavo žodžius, jie buvo sugelti ir greitai išgelbėti, idant nenugrimztų į baisią užmarštį ir netaptų abejingi tavo gerumui.

¹²Iš tikrųjų negydė jų nei žõlės, nei pavilgas, bet tavo, Viešpatie, visa gydantis žodis!

¹³Tu gyvybės ir mirties Valdovas, tu nuvedi mirtinguosius prie mirtingųjų pasaulio vartų ir parvedi atgal!

¹⁴Žmogus, tiesa, žudo savo nedorumu, bet negãli sugrąžinti iškvėpto gyvybės alsavimo ar išlaisvinti mirties paimtos sielos.

¹⁵Pabėgti iš tavo rankos niekas negali.

¹⁶Anie nedorėliai, atsisakę tave pažinti, buvo nuplakti tavo rankos galybe, kankinti neįprastų liūčių, krušos bei perkūnijos ir visiškai nuniokoti ugnies.

¹⁷Nuostabiausia, kad vanduo, kuris visa gesina, dar labiau kurstė ugnį, nes Visata gina teisiuosius.

¹⁸Vienu metu liepsna buvo sutramdyta, kad nesudegintų kūrinių, siųstų pulti nedorėlių, idant nedorėliai tai matydami žinotų, kaip jie ištikti Dievo teismo.

¹⁹Kitą kartą net pačiame vandenyje ji įsiliepsnojo galingiau už save pačią, kad sunaikintų nedoros šalies derlių.

²⁰ Tuo tarpu savo tautą tu maitinai angelų maistu ir nuolat tiekei jiems duonos iš dangaus, paruoštos be jų triūso, labai gardžios ir tinkamos kiekvienam skoniui.

²¹Maistas, kurį davei, rodė tavo švelnumą savo vaikams, nes taikėsi prie skonio to, kuris jį valgė, ir mainėsi į tai, kas valgančiajam patiko.

²²Sniegas ir ledas[11] ištvėrė ugnį netirpdami; tai įvyko, kad tavo vaikai žinotų, jog jų priešų derlius naikinamas ugnies, kuri liepsnoja krušoje ir žaibuoja liūtyje.

²³Bet kad būtų pamaitinti teisieji, ta pati ugnis užmiršo net savo įgimtą jėgą.

²⁴Tarnaudama tau, savo Kūrėjui, kūrinija nuožmėja, kad būtų nubausti nedorėliai, ir švelnėja tiems, kurie tavimi pasitiki.

²⁵Taip ir tuomet, prie visko prisitaikydama ji tarnavo tavo visa maitinančiam dosnumui pagal tai, ko kam reikėjo ir ko kas troško,

²⁶idant tavo vaikai, kuriuos tu, Viešpatie, mylėjai, žinotų, kad ne derliaus įvairovė maitina žmoniją, bet tavo žodis išlaiko tuos, kurie tavimi pasitiki!

²⁷Tai, kas nebuvo ugnies sunaikinta, vos pašildžius praskubančiam saulės spinduliui, ištirpo,

²⁸idant būtų žinoma, kad dar saulei netekėjus žmogui reikia keltis tau dėkoti ir šauktis tavęs auštant,

²⁹nes nedėkingo žmogaus viltis sutirps kaip atšiauri šalna ir išsilies kaip pamazgos.