Read Biblija arba Šventasis Raštas Išminties 18 Bible Online

Išminties 18 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Išminties 18

¹ O tavo šventiesiems švietė didžiulė šviesa. Anie, girdėdami balsus, bet nematydami, laikė šiuos esant laimingus, neturėjusius tiek kentėti,

²buvo dėkingi, kad tavo šventieji, nors pirma skriausti, nekeršijo ir prašė atleisti už jų piktą valią.

³Vietoj tamsos tu parūpinai liepsnojantį ugnies stulpą, kad vestų tavo tautą nenužymėtu keliu, ir davei švelnią saulę jų garbingai kelionei.

⁴Juk anie buvo verti netekti šviesos ir būti įkalinti tamsoje, nes laikė įkalintus tavo vaikus, per kuriuos tavo amžinoji Įstatymo šviesa turėjo būti duota pasauliui.

⁵Jiems nusprendus žudyti tavo šventųjų kūdikius, nors vienas berniukas iš pasmerktųjų buvo išgelbėtas, tu nubaudei, atimdamas daugybę jų vaikų ir sunaikindamas nuožmiu užsimojimu juos visus kaip vieną.

⁶Apie tą naktį mūsų protėviams buvo pranešta iš anksto, kad tikėdami gautais pažadais būtų drąsūs.

⁷Tavo tauta laukė teisiųjų išgelbėjimo ir savo priešų žūties.

⁸Kuo baudei mūsų priešus, tuo mus šaukei prie savęs ir pagerbei.

⁹Pamaldūs gerų žmonių vaikai slapčia atnašavo aukas ir vieningai įsipareigojo dieviškajam Įstatymui, kad šventieji dalytųsi ir palaima, ir pavojumi lygiai, pirma pagiedoję protėvių šlovės giesmes.

¹⁰Jiems atsakė ausis rėžiąs priešų klyksmas, ir visur buvo girdėti gaili rauda dėl mirusių vaikų.

¹¹Vergas buvo nubaustas tokia pat bausme kaip ir šeimininkas, prasčiokas kentėjo tokią pat netektį kaip ir karalius.

¹²Visi jie, tokios pat mirties ištikti, turėjo mirusiųjų be skaičiaus. Gyvųjų neužteko net jiems palaidoti, nes brangiausi palikuonys buvo sunaikinti vienu akimirksniu.

¹³Jie netikėjo nieku kitu, kaip tik savo kerais, tačiau kai jų pirmagimiai buvo sunaikinti, pripažino tautą esant Dievo vaiku.

¹⁴Kai vi̇̀sa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi,

¹⁵tavo visagalis žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto, į vidurį šalies, skirtos pražūčiai, tarsi nepermaldaujamas galiūnas,

¹⁶nešinas tavo tikrojo įsako aštriu kalaviju. Nusileidęs jis visa pripildė mirties; stovėdamas ant žemės, jis lietė dangų.

¹⁷Ūmai juos ėmė gąsdinti baisūs sapnų reginiai ir apniko netikėtos baimės.

¹⁸Vieni čia, kiti ten, pusgyviai parblokšti ant žemės jie sakė, dėl ko miršta,

¹⁹nes juos gąsdinę sapnai apie tai iš anksto įspėjo, kad nežūtų nežinodami, dėl ko kenčia.

²⁰ Vienu metu mirtį patyrė ir teisieji — dykumoje daugelį užklupo maras, — bet dieviškas pyktis truko neilgai.

²¹Vyras be priekaišto atskubėjo jų ginti, nešinas savo tarnybos skydu — malda ir permaldavimo smilkalais. Jis atsilaikė prieš pyktį ir sustabdė nelaimę parodydamas, kad jis tavo tarnas.

²²Ne kūno jėga, ne ginklų galybe jis nugalėjo pyktį, bet savo žodžiu numalšino baudėją, primindamas mūsų protėviams duotas priesaikas ir sandoras.

²³Kai mirusieji jau gulėjo vieni ant kitų krūvomis, jis įsiterpė ir sulaikė pyktį, užkirsdamas jam kelią pas gyvuosius.

²⁴Ant jo ilgo apdaro buvo atvaizduotas visas pasaulis, ant keturių brangakmenių eilių buvo išraižyti garbingi protėvių vardai, o diademoje ant galvos — tavo didybė.

²⁵Tai išvydęs naikintojas[12] atsitraukė ir net pabūgo; to vieno pykčio išsiveržimo buvo gana.