Read Biblija arba Šventasis Raštas Išminties 7 Bible Online

Išminties 7 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Išminties 7

¹Ir aš iš tikrųjų esu marus žmogus, kaip visi kiti, palikuonis pirmojo sukurto žmogaus, žemės vaikas. Motinos įsčiose gavau trapią prigimtį,

²per dešimt mėnesių — kūną ir kraują, iš vyro sėklos ir malonumo, kuris lydi santuoką.

³Ir aš vos gimęs įkvėpiau visiems bendro oro, atsirėmiau į tą pačią visiems bendrą žemę; pravirkdamas išrėkiau tą patį pirmąjį garsą kaip visi,

⁴buvau rūpestingai auginamas vystykluose.

⁵Juk joks karalius kitokios gyvenimo pradžios nėra turėjęs,

⁶visi panašiai ateina į gyvenimą ir panašiai išeina.

⁷ Todėl meldžiausi, ir man buvo suteiktas supratimas, šaukiausi pagalbos, ir atėjo pas mane išminties dvasia.

⁸Ją vertinau labiau, negu skeptrą ir sostą, o turtus, palyginti su ja, laikiau niekais.

⁹Nelyginau jos nė su brangakmeniu, nes visas auksas prieš ją — tik žiupsnis smilčių, o sidabras — tik molis.

¹⁰Mylėjau ją labiau už sveikatą ir grožį, branginau labiau už dienos šviesą, nes jos spindesys niekada negęsta.

¹¹Drauge su ja atėjo man vi̇̀sa, kas gera, ir iš jos rankų — nesuskaičiuojami turtai.

¹²Visa tai mane džiugino, nes išmintis mokė tinkamai juos panaudoti, nors ir nesupratau, kad ji buvo jų kūrėja.

¹³Atvira širdimi mokiausi ir norom dalijuosi, jos turtų neslepiu.

¹⁴Juk ji — neišsemiamas lobis mirtingiesiems; visi, kas įgyja šį lobį, laimi draugystę su Dievu, jos mokymo dovanomis geriau jį pažįsta.

¹⁵Teišmoko mane Dievas išmintingai kalbėti ir protauti kaip dera man suteiktų dovanų dėka, nes jis pats vadovauja išminčiai ir pataiso išmintinguosius.

¹⁶Jo rankose — ir mes, ir mūsų žodžiai, ir visas supratimas bei gebėjimai.

¹⁷Juk jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą,

¹⁸laikų pradžią, pabaigą ir vidurį, saulėgrįžos kaitą ir metų laikų seką,

¹⁹metų ratą ir žvaigždynų padėtį,

²⁰gyvulių prigimtį ir žvėrių būdą, vėjų galybę ir žmonių mąstymą, augalų rūšis ir vaistingąsias šaknų savybes.

²¹Sužinojau, kas paslėpta ir kas aišku,

²²nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja. Juk ji turi dvasią — protingą, šventą, vienatinę, visokeriopą, jautrią, judrią, skaidrią, tyrą, aiškią, nepažeidžiamą, mylinčią gėrį, įžvalgią,

²³nenugalimą, geradarišką, labdaringą, ištikimą, saugią, ramią, visagalę, visa prižiūrinčią ir pripildančią visas dvasias, protingas, tyras ir jautriausias.

²⁴Juk išmintis judresnė už visa, kas juda; ji apgaubia visus daiktus ir pripildo savo tyrumo.

²⁵Ji — Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės spinduliavimas; todėl niekas, kas sutepta, į ją neprasismelkia.

²⁶Ji — amžinosios šviesos atspindys, nesuteptas Dievo veiklos veidrodis ir jo gerumo paveikslas.

²⁷Ji viena, bet gali visa aprėpti; pati nesikeisdama, ji vi̇̀sa atnaujina. Per kartų kartas ji įeina į šventas sielas, padarydama jas Dievo draugais ir pranašais,

²⁸nes Dievas myli tik tą, kuris bendrauja su išmintimi.

²⁹Ji puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginti su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė,

³⁰nes dieną išstumia naktis, o išminties nenugali joks nedorumas.