Read Biblija arba Šventasis Raštas Izaijo 37 Bible Online

Izaijo 37 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Izaijo 37

¹Tai išgirdęs, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus.

²O prievaizdą Eljakimą, karalystės raštininką Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutinėmis, pasiuntė pas pranašą Izaiją, Amoco sūnų,

³pasakyti: „Taip kalba Ezekijas: ‘Ši diena — nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti!

⁴Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, žodžius rab šakės, kurį atsiuntė jo valdovas, Asirijos karalius, kad įžeistų gyvąjį Dievą! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Pasimelsk už likutį, kuris yra čia’“.

⁵Karaliaus Ezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.

⁶Izaijas jiems atsakė: „Savo valdovui pasakykite: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai tyčiojosi iš manęs.

⁷Štai įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad, išgirdęs žinią, jis grįš į savo kraštą. Ten aš padarysiu, kad jis žus nuo kalavijo’“.

⁸Rab šakė sugrįžo ir rado Asirijos karalių kariaujantį prieš Libną. Jis sužinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą.

⁹Tuo tarpu Asirijos karalius gavo žinią apie Etiopijos karalių Tirhaką: „Jis pakilo į karo žygį prieš tave!“ Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Ezekiją pasakyti:

¹⁰„Taip sakysite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė neatsidurs Asirijos karaliaus rankose.

¹¹Juk tu pats esi girdėjęs, kaip Asirijos karaliai pasielgė su kitais kraštais, juos visiškai sunaikindami! O tu būsi išgelbėtas?

¹²Argi vadavo dievai tautas, kurias sunaikino mano protėviai: Gozaną, Haraną, Recefą ir edeniečius Telasare?

¹³Kur dabar Hamato karalius, Arpado karalius ar Sefarvaimų, Henos ir Ivos karalius?’“

¹⁴Ezekijas paėmė iš pasiuntinių rankų laišką ir perskaitė. Tuomet palypėjo į VIEŠPATIES Namus ir išskleidęs jį

¹⁵malda kreipėsi į VIEŠPATĮ:

¹⁶„Galybių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis! Tu vienas esi Dievas virš visų žemės karalysčių. Tu sukūrei dangus ir žemę.

¹⁷Palenk man savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius laiško, kurį atsiuntė Sanheribas, kad pasityčiotų iš gyvojo Dievo.

¹⁸Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė visas tautas ir jų kraštus,

¹⁹o jų dievus sumetė į ugnį; jie sunaikino juos, nes tai buvo ne dievai, o tik žmogaus rankų padarai, medis ir akmuo.

²⁰Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus iš jo rankų, kad vi̇̀sos karalystės žemėje žinotų, jog tu vienas, VIEŠPATIE, esi Dievas!“

²¹Tada Amoco sūnus Izaijas pasiuntė Ezekijui tokį žodį: „Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo maldą dėl pagalbos prieš Asirijos karalių Sanheribą. Štai žodis, kurį VIEŠPATS ištarė prieš jį:

²²‘Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs mergelė, Siono duktė; kraipo galvą už tavo nugaros duktė Jeruzalė.

²³Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai? Prieš ką pakėlei savo balsą, žvelgdamas įžūliomis akimis? Prieš Izraelio Šventąjį!

²⁴Per savo tarnus tu įžeidei Viešpatį. Sakei: ‹Su aibe savo vežimų pasiekiau kalnų viršūnes, pačias Libano kalnų atšlaites; iškirtau aukštuosius jo kedrus ir puošniuosius kiparisus; pasiekiau aukščiausią viršūnę, patį jos miško tankumyną.

²⁵Kasiau šulinius ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose; savo kojų padais išdžiovinau visas Egipto upes›.

²⁶Argi tu negirdėjai, kad tai esu patvarkęs nuo senų laikų? Tai, ką esu nulėmęs nuo senų senovės, dabar įvykdžiau! Todėl tu galėjai sugriauti miestus tvirčiausius ir juos paversti krūvomis griuvėsių.

²⁷Bejėgiai buvo jų gyventojai, išgąsčio ir gėdos apimti, kaip žolės laukuose, kaip gležna žaluma, kaip žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.

²⁸Ar ilsiesi tu, ar ateini, ar išeini, ar esi įniršęs ant manęs — viską aš žinau!

²⁹Dėl to, kad niršai ant manęs ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis, įversiu savo kablį tau į šnerves, pažabosiu savo žąslais tavo nasrus. Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai, atgal tave parvarysiu.

³⁰Štai bus tau ženklas. Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais — kas užaugs nesėta, o trečiais vėl sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais!

³¹Judo namų likučiai vėl suleis žemėn šaknis, vėl neš vaisius aukštai šakose.

³²Iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Siono kalno — išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!’“

³³Todėl apie Asirijos karalių VIEŠPATS sako: „Jis neįsiverš į šį miestą, nė vienõs strėlės į jį nepaleis, nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils.

³⁴Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis!

³⁵Aš apginsiu jį dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo“.

³⁶VIEŠPATIES angelas atėjo į asirų stovyklą ir užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai.

³⁷Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir grįžo į Ninevę.

³⁸Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jį nužudė kalaviju du jo sūnūs — Adramelechas ir Sareceras. Abu pabėgo į Ararato kraštą. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Asarhadonas.