Read Biblija arba Šventasis Raštas Jeremijo 48 Bible Online

Jeremijo 48 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Jeremijo 48

¹Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie Moabą: „Vargas Nebojui, nes jis nuniokotas! Kirjataimai sugėdinti ir paimti, jų tvirtovė sugėdinta ir sunaikinta,

²žuvo Moabo gyrius! Hešbone jie susimokė prieš jį: ‘Ateikite! Padarykime jam galą, kad nebebūtų tauta!’ Ir tu, Madmene, ir tu būsi nutildytas; kalavijas sėlins tau iš paskos.

³Klausykitės! Klyksmas iš Horonaimų: ‘Niokojimas ir baisus sunaikinimas!’ —

⁴‘Moabas sunaikintas!’ — klykia jo mažieji.

⁵Jie kopia į Luhito kalvą, be perstojo graudžiai verkdami, nes girdėjo sunaikinimo klyksmą nuo Horonaimų atšlaičių:

⁶‘Bėkite! Gelbėkite savo gyvybę! Dykumoje būkite kaip laukinis asilas!’

⁷Kadangi pasitikėjai savo laimėjimais ir turtais, tikrai ir tu būsi užimtas. Kemošas išeis į nelaisvę drauge su savo kunigais ir didžiūnais.

⁸Niokotojas užpuls kiekvieną miestą. Nė vienas miestas neišsigelbės. Slėnis bus sunaikintas, Lyguma nuniokota taip, kaip sakė VIEŠPATS.

⁹Parūpinkite druskos Moabui, nes jis tikrai kris. Jo miestai taps griuvėsiais, nebebus juose gyventojų“.

¹⁰Tebūna prakeiktas, kas nerangiai vykdo VIEŠPATIES darbą! Tebūna prakeiktas, kas sulaiko savo kalaviją nuo kraujo!

¹¹Nuo jaunystės Moabas buvo saugus, įsikūręs savo užuovėjoje[26]. Niekada nebuvo perpiltas iš indo į indą, niekada nėjo į tremtį. Todėl išlaikė savo skonį, ir jo kvapas nepakito.

¹²„Todėl, tikėkite manimi, ateina dienos, — tai VIEŠPATIES žodis, — kai atsiųsiu pas jį pilstytojus, kad jį perpiltų, ištuštintų jo indus ir sudaužytų jo ąsočius.

¹³Tuomet Moabas gėdysis Kemošo, kaip Izraelio namai gėdijosi Betelio, kuriuo pasitikėjo.

¹⁴Kaip galite sakyti: ‘Mes esame galiūnai, narsuoliai mūšyje’?

¹⁵Moabas nuniokotas, jo miestai paimti, jo rinktiniai jauni vyrai krito žudynėse, — tai žodis Karaliaus, kurio vardas — Galybių VIEŠPATS! —

¹⁶Moabo nelaimė jau čia pat, jo pražūtis atskuba risčia.

¹⁷Apraudokite jį, visi jo kaimynai, visi, kurie žinote jo vardą! Sakykite: ‘Oi, kaip sulaužytas galingasis skeptras, garbingoji lazda!’“

¹⁸„Lipk žemyn iš garbės sosto, dukterie Dibone, ir sėskis asloje! Moabo niokotojas atžygiavo prieš tave, sunaikino tavo tvirtoves.

¹⁹Stokis prie kelio ir stebėk, Aroero dukterie! Klausk bėglį vyrą ir ištrūkusią moterį, sakydama: ‘Kas atsitiko?’

²⁰Moabas pažemintas, netgi sutriuškintas. Klyk ir šauk! Praneškite Arnonui, kad Moabas nuniokotas!“

²¹Teismas atėjo į Lygumos kraštą — į Holoną, Jahacą, Mefaatą,

²²Diboną, Nebą ir Bet Diblataimus,

²³Kirjataimus, Bet Gamulą ir Bet Meoną,

²⁴Kerijotus ir Bocrą, į visus Moabo miestus, tolimus ir artimus.

²⁵„Moabo ragas nulaužtas, jo ranka sutriuškinta“, — tai VIEŠPATIES žodis.

²⁶Nugirdykite jį, nes jis didžiavosi prieš VIEŠPATĮ! Tesivolioja Moabas savo vėmaluose, tetampa ir jis pajuokos daiktu!

²⁷Izraelis buvo tau pajuokos daiktas, nors ir nebuvo pagautas su vagimis; kada tik kalbėjai apie jį, purtei savo galvą!

²⁸Palikite miestus, apsigyvenkite tarp uolų, Moabo gyventojai! Būkite kaip balandžiai, kraunantys lizdą ant gilaus tarpeklio sienų.

²⁹Girdėjome apie Moabo išdidumą — jis labai išdidus, — girdėjome apie jo puikybę, įžūlų išdidumą, širdies pasipūtimą.

³⁰„Aš pats pažįstu, — tai VIEŠPATIES žodis, — jo įžūlumą: meluoja jis pagyromis, meluoja ir darbais.

³¹Todėl raudu Moabo, dėl Moabo aimanuoju, Kir Hereso vyrų liūdžiu.

³²Verkiu tavęs, Sibmos vynuogyne, daugiau negu Jazero! Tavo atžalos nusidriekė anapus jūros, nusiraizgė iki pat Jazero. Tavo vasaros pjūtį ir vynuogių rinkimą užpuolė niokotojas.

³³Džiaugsmas ir džiūgavimas pradingo iš Moabo krašto vaisingų sodų. Sustabdžiau vyną iš vyno spaustuvų, nėra kam linksmai dainuojant traiškyti vynuogių, nutilo vynuogių rinkimo džiaugsmas“.

³⁴Nuo Hešbono ir Elealės iki pat Jahaco sklinda riksmai. Klyksmai aidi nuo Coaro iki Horonaimų ir Eglat Šelišijos. Net Nimrimų vandenys virsta tyrais.

³⁵„Padarysiu Moabe galą, — tai VIEŠPATIES žodis, — tiems, kurie atnašauja aukas aukštumų alkuose ar degina smilkalus savo dievams“.

³⁶Todėl mano širdis kaip fleita rauda Moabo, mano širdis kaip fleita rauda Kir Hereso žmonių, nes dingo jų susikrautieji turtai.

³⁷Taip! Kiekviena galva nuskusta ir kiekviena barzda nukirpta; ant kiekvienos rankos įsipjautos žaizdos, ant kiekvieno juosmens ašutinė.

³⁸„Ant kiekvieno stogo Moabe ir visose jo aikštėse vien aimanos. Sudaužiau Moabą kaip indą, kurio niekas nebenori“, — tai VIEŠPATIES žodis.

³⁹O, kaip jis sutriuškintas! Kaip jie aimanuoja! Kaip Moabas iš gėdos palenkė sprandą! Moabas tapo pajuoka ir siaubo reginiu visiems savo kaimynams!

⁴⁰Taip! Juk taip kalba VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jis puls žemyn kaip erelis, išskleidęs sparnus prieš Moabą.

⁴¹Miestai bus paimti, tvirtovės nugalėtos. Tą dieną Moabo galiūnų drąsa bus kaip drąsa moters gimdymo skausmuose.

⁴²Moabas bus sunaikintas; neišliks tauta, nes ji didžiavosi prieš VIEŠPATĮ.

⁴³Siaubas, duobė ir spąstai užklupo jus, Moabo gyventojai! — tai VIEŠPATIES žodis. —

⁴⁴Kas paspruks nuo klaiko, tas įpuls duobėn, kas išlips iš duobės, tas pateks į spąstus. Taip! Visa tai padarysiu Moabui jų bausmės metais“, — tai VIEŠPATIES žodis.

⁴⁵Hešbono paunksnėje nuilsę bėgliai trumpai stabtelėjo. Ugnis veržėsi iš Hebrono, liepsna — iš Sihono namų. Ji surijo Moabo kaktą, triukšmadarių galvą.

⁴⁶Vargas tau, Moabe! Pražuvai, Kemošo tauta! Tavo sūnūs išvedami tremtin, tavo dukterys — į nelaisvę.

⁴⁷„Tačiau dienų pabaigoje aš sugrąžinsiu Moabo tremtinius“, — tai VIEŠPATIES žodis. Kol kas toks teismas Moabui.