Read Biblija arba Šventasis Raštas Barucho 6 Bible Online

Barucho 6 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Barucho 6

¹[1] Nuorašas laiško, Jeremijo siųsto belaisviams, kurie turėjo būti babiloniečių karaliaus išvaryti į Babiloną, ir skelbiančio jiems, ką Dievas jam įsakė. Už nuodėmes, kuriomis nusidėjote Dievui, babiloniečių karaliaus Nebukadnecaro esate išvaromi kaip belaisviai į Babiloną.

²Pasiekę Babiloną, išbūsite ten daug metų, ilgą laiką — septynias kartas. Po to parvesiu jus iš ten ramybėje.

³O dabar Babilone matysite ant žmonių pečių nešamus dievus, padirbtus iš sidabro, aukso ir medžio, keliančius pagonims baimę.

⁴Būkite budrūs! Nepasidarykite panašūs į pagonis ir nė kiek nebijokite jų dievų,

⁵matydami minią prieš juos arba už jų puolant kniūbsčią. Verčiau sakykite sau: „Tu, Viešpatie, turi būti garbinamas!“

⁶O mano angelas su jumis, jis jūsų gyvasties sargas.

⁷Juk jų liežuvis nulygintas dailidės, o jie patys aptraukti auksu ir sidabru, tačiau apgaulingi ir negalintys kalbėti.

⁸Tarsi mergaitei, mėgstančiai puošmenis, žmonės atneša aukso

⁹ir pina vainikus savo dievų galvoms. Kartais kunigai pasiima sidabrą ir auksą nuo savo dievų ir sunaudoja patys, net duoda jo dalį kekšėms prieangyje.

¹⁰Šiuos dievus iš sidabro, aukso ir medžio jie aprengia drabužiais tarsi žmones, tačiau anie nei nuo rūdžių, nei nuo kandžių išsigelbėti negali.

¹¹Apvilkus juos purpuro drabužiu, vis dėlto reikia nušluostyti nuo jų veido šventyklos dulkes, kurios ten tirštai nusėda.

¹²Kiekvienas turi skeptrą kaip srities valdovas, tačiau nepajėgia nubausti mirtimi to, kas jį užgauna.

¹³Kiekvienas laiko dešinėje kirvį ar durklą, tačiau nepajėgia pats išsigelbėti nuo karo ar plėšikų.

¹⁴Tad aišku, kad tai jokie dievai. Todėl nebijokite jų!

¹⁵Kaip molio puodas, žmogaus sudaužytas, niekam nebėra naudingas, taip ir jų dievai, pastatyti jų šventyklose.

¹⁶Jų akys pilnos dulkių nuo praeinančių žmonių kojų.

¹⁷Kaip visur užrakinamos durys žmogui, kuris nusikalto karaliui ir nuteistas mirti, taip kunigai apsaugo šventyklas vartais, užraktais ir velkėmis, kad jų neišneštų plėšikai.

¹⁸Jiems jie uždega daugiau lempų negu sau patiems, bet dievai negali nė vieno jų matyti.

¹⁹Jie lyg šventyklos sienojai, kurie, kaip sakoma, sugraužiami iš vidaus. Nors iš žemės atšliaužusios kinivarpos sugraužia juos ir jų apdarus, jie nieko nejaučia.

²⁰Jų veidai pajuodę nuo šventyklos dūmų.

²¹Ant jų kūno ir galvos tupia šikšnosparniai, kregždės ir visokie paukščiai bei laipioja katės.

²²Tad žinokite, kad tai ne dievai, ir nebijokite jų!

²³Net auksas, kuriuo jie aptraukti dėl grožio, žiba tik tuomet, kai kas nors nuvalo jų paviršių. Netgi kai buvo liejami, jie nejautė nieko.

²⁴Kad ir kiek būtų už juos sumokėta, gyvybės alsavimo jie neturi.

²⁵Kadangi jie be kojų, žmonės turi juos nešioti ant pečių, šitaip visiems parodydami jų niekybę. Ir juos garbinantieji turi gėdytis, nes parpuolę ant žemės, anie patys nebegali atsikelti.

²⁶Jie negali patys pajudėti, jei kas juos ir pastato, negali patys atsistoti, jei parpuola. Atnašos dedamos šalia jų tarsi šalia mirusiųjų.

²⁷Jų kunigai uždarbiauja, pardavinėdami atnašas savo naudai. Net jų žmonos susūdo dalį mėsos sau, bet nesidalija niekuo nei su vargšais, nei su ligoniais.

²⁸Moterys savo kraujoplūdžių metu ir gimdyvės liečia jų atnašas. Tad žinodami, kad tai ne dievai, — nebijokite jų.

²⁹Kaipgi jie gali būti vadinami dievais? Juk net moterys aukoja atnašas tiems dievams iš sidabro, aukso ir medžio!

³⁰Jų šventyklose kunigai tupi nuplyšusiais drabužiais, nukirptais plaukais bei barzdomis ir nedengtomis galvomis.

³¹Jie šaukia ir rėkia savo dievų akivaizdoje, kaip kiti daro šermenyse.

³²Kunigai ima kai ką iš dievų drabužių ir apvelka jais savo žmonas ir vaikus.

³³Patyrę iš ko nors ką pikta ar gera, jie negali už tai atsilyginti; jie negali padaryti žmogaus karaliumi nei jo nušalinti.

³⁴Panašiai jie niekam negali duoti nei turtų, nei pinigų. Jei kas, davęs jiems įžadą, neištesės, jie negali iš jo išreikalauti.

³⁵Jie negelbsti žmogaus nuo mirties nei vaduoja silpnąjį iš galingojo.

³⁶Aklam žmogui jie nesugrąžina regėjimo ir negelbsti žmogaus, esančio bėdoje.

³⁷Jie nei našlės pasigaili, nei našlaičiui padeda.

³⁸Šie mediniai dievai, aptraukti sidabru ir auksu, panašūs į atkirstus nuo kalno akmenis. Jų garbintojai bus sugėdinti.

³⁹Tad kaip galima manyti ar tvirtinti, kad jie yra dievai?

⁴⁰Net patys chaldėjai jų negerbia. Užtikę kurčnebylį, negalintį kalbėti žmogų, jie tempia jį prie Belio ir reikalauja, kad dievas prakalbėtų, tarsi tas žmogus suprastų.

⁴¹Patys jie nepajėgia apsigalvoti ir palikti šių dievų, nes stokoja supratimo.

⁴²O jų moterys, apsijuosusios virvelėmis, sėdi pakelėse, degindamos sėlenas vietoj smilkalų.

⁴³Kuri nors iš jų, pasirinkta kokio praeivio, sugula su juo ir šaiposi iš savo kaimynės, kad toji nebuvo taip pagerbta kaip ji ir kad jos virvelė tebėra nepertraukta[2].

⁴⁴Visa, kas daroma su anais dievais, yra apgaulė. Tad kaip galima manyti ir tvirtinti, kad jie dievai?

⁴⁵Jie padaryti dailidžių bei auksakalių ir tėra tik tai, kuo šie amatininkai norėjo, kad jie būtų.

⁴⁶Juos dirbantieji patys ilgai negyvena. Kaipgi gali jų padirbti daiktai būti dievai?

⁴⁷Jie savo įpėdiniams paliko apgaulę ir gėdą.

⁴⁸Juk kai karas ar nelaimės juos užklumpa, kunigai tariasi tarpusavyje, kur pasislėpti drauge su jais.

⁴⁹Tad kaip gali kas nors nesuvokti, kad tai jokie dievai, jei jie patys nepajėgia apsisaugoti nuo karo ar nelaimių?

⁵⁰Juk jie iš medžio, aptraukti auksu ir sidabru! Ilgainiui jie taps žinomi kaip apgaulė. Visoms tautoms ir karaliams bus aišku, kad jie ne dievai, o žmogaus rankų dirbiniai ir jie neturi jokios dieviškos galios.

⁵¹Kam gi dar neaišku, kad jie ne dievai?

⁵²Krašto karaliaus jie nepaskiria ir žmonėms lietaus neduoda.

⁵³Nė savo pačių teisių jie negina ir neatgauna, kas buvo neteisėtai paimta, nes yra bejėgiai. Jie tarsi varnos tarp dangaus ir žemės.

⁵⁴Juk kilus gaisrui šių medinių auksu ir sidabru aptrauktų dievų šventykloje, kunigai, tiesa, bėga ir išsigelbsti, o patys dievai sudega ugnyje drauge su sienojais.

⁵⁵Pasipriešinti karaliui ar priešams jie negali.

⁵⁶Tad kaip galima įsivaizduoti ar manyti, kad jie yra dievai?

⁵⁷Nei nuo vagių, nei nuo plėšikų šie mediniai sidabru ir auksu aptraukti dievai neišsigelbsti. Vagys nuo jų jėga nulupa auksą bei sidabrą ir pabėga su drabužiais, kuriais jie buvo apvilkti. O jie negali net sau pagelbėti.

⁵⁸Kur kas geriau būti karaliumi, rodančiu drąsą, ar namų apyvokai reikalingu indu, kuriuo giriasi jo savininkas, negu šiais netikrais dievais; geriau būti namų durimis, kurios saugo visa, kas viduje, negu šiais netikrais dievais; geriau būti mediniu stulpu karaliaus rūmuose negu šiais netikrais dievais!

⁵⁹Juk saulė, mėnulis ir žvaigždės, būdami šviesūs ir atlikdami skirtą tarnybą, elgiasi klusniai.

⁶⁰Panašiai ir žaibas, kai švysteli, būna gražus pasižiūrėti, taip pat ir vėjas, pučiantis kiekviename krašte.

⁶¹Ir debesys, kai Dievas jiems įsako plaukti viršum visos žemės, vykdo, kas įsakyta,

⁶²ir ugnis, pasiųsta iš aukštybių deginti kalnų ir miškų, daro, kas paliepta. Šie netikri dievai neprilygsta jiems nei grožiu, nei galybe,

⁶³todėl neįtikėtina ir negali būti tvirtinama, kad jie yra dievai. Jie nei teisingumą įgyvendina, nei žmogui gera padaro.

⁶⁴Tad žinodami, kad tai ne dievai, nebijokite jų!

⁶⁵Ir karalių jie negali nei prakeikti, nei palaiminti.

⁶⁶Tautoms ženklų dangaus skliaute jie nerodo, kaip saulė nespindi, kaip mėnulis nešviečia.

⁶⁷Gyvuliams geriau negu jiems, nes bėgdami į pastogę jie gali savimi pasirūpinti.

⁶⁸Taigi nėra nė mažiausio įrodymo, kad tai dievai, todėl nebijokite jų!

⁶⁹Juk kaip baidyklė agurkų darže nieko neišsaugo, taip ir mediniai auksu bei sidabru aptraukti dievai.

⁷⁰Lygiai kaip erškėčių krūmas sode, ant kurio tupia visokiausi paukščiai, arba kaip į patamsį numestas lavonas yra jų mediniai sidabru ir auksu aptraukti dievai.

⁷¹Iš sudūlėjusio ant jų purpuro ir lino galima pažinti, kad tai jokie dievai. Galop ir jie patys sudūlės ir taps krašto gėda.

⁷²Juo geriau teisiam, stabų neturinčiam žmogui, nes gėda jo nepalies.