Read Biblija arba Šventasis Raštas Michėjo 7 Bible Online

Michėjo 7 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

Michėjo 7

¹Vargas man! Aš kaip žmogus po to, kai vasaros derlius nuimtas, kai vynuogės nurinktos, neberandantis suvalgyti jokios vynuogių kekės nė mano mėgstamų ankstyvųjų figų.

²Pradingo krašto ištikimieji, nebeliko nė vieno doro žmogaus. Visi tyko kraujo, gaudo vienas kitą tinklu.

³Jų rankos įgudusios daryti pikta: didžiūnas kelia reikalavimus, teisėjas prašo kyšio, o turtuolis įsako pagal savo norą. Taip jie iškraipo teisingumą!

⁴Geriausias tarp jų — kaip erškėtis, teisingiausias tarp jų — kaip erškėčių tvora. Tavo sargybinių skelbtoji diena, tavo bausmė atėjo, ir jau čia pat jų sumišimo metas.

⁵Netikėkite draugu, nepasitikėkite bičiuliu! Nuo miegančios tavo glėbyje saugok savo lūpų duris!

⁶ Juk sūnus niekina tėvą, duktė šiaušiasi prieš motiną, marti prieš anytą. Žmogaus priešai — jo namiškiai!

⁷O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ, dėsiu viltis į savo išganymo Dievą, ir išklausys mane mano Dievas!

⁸Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše! Nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors sėdžiu tamsybėje, VIEŠPATS — mano šviesa.

⁹Kadangi jam nusidėjau, turiu pakelti VIEŠPATIES įniršį, kol jis apgins mano bylą ir grąžins man teisingumą. Jis išves mane į šviesą, ir aš regėsiu jo teisumą.

¹⁰Tai regėdamas, mano priešas paraus iš gėdos, nes jis sakė man: „Kur jis, VIEŠPATS, tavo Dievas?“ Mano akys regės jo žlugimą; jis bus sutryptas kaip purvas gatvėse.

¹¹Tavo sienų atstatymo dieną, būtent tą dieną tavo ri̇̀bos bus platesnės;

¹²tą dieną kiti eis pas tave net iš Asirijos ir Egipto miestų, iš Egipto ir nuo Upės, net nuo jūros iki jūros, nuo kalno iki kalno.

¹³Bet kraštas bus tapęs tyrlaukiais jo gyventojams dėl jų nedorų darbų.

¹⁴Savo lazda ganyk savo tautą, tavo paveldo kaimenę, gyvenančią atskirai miške, sodų krašto viduje. Tesigano ji Bašane ir Gileade kaip senovės dienomis.

¹⁵Kaip išėjimo iš Egipto žemės dienomis, dabar parodyk jai nuostabius darbus.

¹⁶Tautos regės ir gėdysis, nepaisydamos visõs savo galybės; jos ranka užsidengs sau burnas, ir apkurs jų ausys.

¹⁷Jos laižys dulkes kaip žalčiai, kaip žemės ropliai; jos išeis baimingai iš savo tvirtovių, siaube gręšis į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą, ir patirs tavo baimę.

¹⁸Kur yra toks Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam.

¹⁹Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes.

²⁰Tu parodysi ištikimybę Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui, kaip esi prisiekęs mūsų protėviams senovės dienomis.