Read Biblija arba Šventasis Raštas 1 Makabiejų 12 Bible Online

1 Makabiejų 12 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

1 Makabiejų 12

¹Matydamas, kad laikas jam palankus, Jehonatanas išsiuntė į Romą rinktinius vyrus, kad patvirtintų ir atnaujintų draugystės sutartį su romėnais.

²Tuo pačiu tikslu jis išsiuntė laiškus ir į Spartą bei kitas vietas.

³Atvykę į Romą, jie nuėjo į senatą ir tarė: „Vyriausiasis kunigas Jehonatanas ir žydų tauta atsiuntė mus atnaujinti pirmykštę draugystę ir sąjungą su jumis“.

⁴Romėnai davė jiems laiškų valdžios žmonėms įvairiose vietose pakeliui, kad padėtų pasiuntiniams saugiai sugrįžti į Judo kraštą.

⁵O štai nuorašas laiško, kurį Jehonatanas parašė spartiečiams.

⁶„Vyriausiasis kunigas Jehonatanas, tautos Seniūnų taryba, kunigai ir visa žydų tauta su džiaugsmu sveikina savo brolius spartiečius.

⁷Jau praeityje buvo atsiųstas vyriausiajam kunigui Onijui laiškas iš Arėjo, buvusio tuomet jūsų karaliumi, kuriame pareikšta, kad iš tikrųjų esate mūsų broliai, kaip liudija pridėtas nuorašas.

⁸Onijas, iškilmingai sutikęs pasiuntinį, priėmė laišką, kuriame buvo aiškiai kalbama apie sąjungą ir draugystę.

⁹Mes savo ruožtu, nors mums to ir nereikia, nes turime savo rankose šventųjų Knygų paguodą,

¹⁰išdrįstame siųsti jums žodį, kad atnaujintume su jumis broliškus ryšius ir draugystę, idant netaptume jums svetimi, nes jau daug laiko praslinko nuo tada, kai jūs atsiuntėte mums laišką.

¹¹Mes atsimename jus kiekviena proga ir savo iškilmių metu, ir kitomis švenčių dienomis, aukomis, kurias atnašaujame, bei maldomis, kaip teisinga ir dera atsiminti brolius.

¹²Ir mes džiaugiamės jūsų garbe.

¹³Tačiau mes patyrėme daug sunkumų ir daug karų, nes aplinkiniai karaliai kariavo su mumis.

¹⁴Mes nenorėjome varginti jūsų ir kitų savo sąjungininkų bei draugų tų karų metu.

¹⁵Turėdami Dangaus paramą, buvome išgelbėti nuo priešų, o jie buvo pažeminti.

¹⁶Pasirinkę Antiocho sūnų Numeniją ir Jasono sūnų Antipatrą, pasiuntėme juos į Romą, kad atnaujintų mūsų pirmykštę draugystę ir sąjungą.

¹⁷Mes jiems įsakėme, kad nuvyktų pas jus, pasveikintų ir perduotų mūsų laišką apie brolystės atnaujinimą.

¹⁸Tad malonėkite atsiųsti mums apie tai atsakymą“.

¹⁹Štai nuorašas laiško, kuris buvo atsiųstas Onijui.

²⁰„Arėjas, spartiečių karalius, su džiaugsmu sveikina vyriausiąjį kunigą Oniją.

²¹Buvo atrasta raštuose apie spartiečius ir žydus, kad jie esą broliai ir kad abi tautos kilusios iš Abraomo giminės.

²²Tad dabar, kadangi tai sužinojome, malonėkite parašyti mums, kaip jums sekasi.

²³Mes savo ruožtu pranešame, kad jūsų kaimenės ir nuosavybė priklauso mums, lygiai kaip mūsiškės priklauso jums. Užtat mes savo pasiuntiniams įsakome, kad jums apie tai būtų pranešta“.

²⁴Jehonataną pasiekė žinia, kad Demetrijo karvedžiai sugrįžo pulti jo su didesne kariuomene negu anksčiau.

²⁵Tad jis leidosi į žygį iš Jeruzalės ir pasitiko juos Hamato apylinkėse, neduodamas laiko įžygiuoti į savo šalį.

²⁶Į jų stovyklą jis išsiuntė žvalgus. Sugrįžę jie pranešė Jehonatanui, kad priešas pasiruošęs pulti žydus tą naktį.

²⁷Tad saulei nusileidus Jehonatanas įsakė savo pajėgoms būti pasirengusioms visą naktį ir išdėstė aplink stovyklą saugas.

²⁸Išgirdęs, kad Jehonatanas ir jo pajėgos pasirengusios mūšiui, priešas, baimės apimtas, prarado drąsą. Tad užkūrė savo stovykloje laužus ir pasitraukė.

²⁹O Jehonatanas ir jo pajėgos nesužinojo, kas buvo įvykę iki pat ryto, nes matė, kad degė laužai.

³⁰Tada Jehonatanas puolė juos vytis, bet nebepasivijo, nes jie jau buvo persikėlę per Eleutero upę.

³¹Užtat Jehonatanas, pasukęs į šoną prieš arabus, vadinamus zabadėjais, nugalėjo juos ir paėmė iš jų grobio.

³²Po to, palikęs stovyklą, tęsė žygį į Damaską ir peržygiavo visą sritį.

³³Ir Simonas leidosi į žygį ir įsiveržė iki pat Aškelono bei aplinkinių tvirtovių. Po to jis pasuko į Jopę ir užėmė ją,

³⁴nes sužinojo, kad jos gyventojai norėjo šią tvirtovę perduoti Demetrijo šalininkams. Simonas paliko jai saugoti įgulą.

³⁵Jehonatanas sugrįžęs sušaukė tautos seniūnus ir nutarė su jais statyti tvirtoves Judėjoje,

³⁶paaukštinti Jeruzalės sienas ir pastatyti aukštą užtvarą tarp tvirtovės ir miesto, kad tvirtovė būtų atskirta nuo miesto ir jos įgula nebegalėtų nei ko pirkti, nei parduoti.

³⁷Tad žmonės suėjo atstatyti miesto. Sienos dalis prie slėnio rytų pakraštyje buvo išgriuvusi. Jis atstatė miesto dalį, vadinamą Kafnata.

³⁸Simonas irgi atstatė Hadidą Šefeloje, sustiprino jos įtvirtinimus ir įstatė vartus su velkėmis.

³⁹Trifonas rengė sąmokslą, norėdamas tapti Azijos karaliumi, užsidėti vainiką ir pakelti ranką prieš Antiochą.

⁴⁰Bet jis bijojo, kad Jehonatanas gali sukliudyti ir kovoti prieš jį. Stengdamasis jį pagrobti ir nužudyti, Trifonas leidosi į žygį ir pasiekė Bet Šeaną.

⁴¹Jehonatanas išėjo jo pasitikti su keturiasdešimt tūkstančių rinktinių karių ir atžygiavo prie Bet Šeano.

⁴²Pamatęs, kad jis atžygiavo su didele kariuomene, Trifonas nedrįso kelti rankos prieš jį.

⁴³Iškilmingai jį sutikęs, jis išgyrė visiems savo bičiuliams ir davė dovanų. Be to, įsakė visiems savo bičiuliams ir kariams klausyti Jehonatano kaip savęs.

⁴⁴Galop jis tarė Jehonatanui: „Kam gi visus tuos žmones vargini, nes karo tarp mūsų juk nėra?

⁴⁵Paleisk juos. Teeina namo. Pasirink sau keletą vyrų, kad tave lydėtų, ir eime drauge į Ptolemaidę. Aš tau perduosiu ją kartu su kitomis tvirtovėmis ir likusia kariuomene bei visais pareigūnais. Po to žygiuosiu namo. Iš tikrųjų čia tam ir esu“.

⁴⁶Jehonatanas juo patikėjo ir padarė, ką jis pasiūlė. Paleido savo karius, ir tie nuėjo namo į Judo kraštą.

⁴⁷Pasilikęs tris tūkstančius vyrų, du tūkstančius iš jų paliko Galilėjoje, o vienas tūkstantis liko palydai.

⁴⁸Tačiau, vos Jehonatanui įėjus į Ptolemaidę, gyventojai uždarė miesto vartus, suėmė jį, o visus su juo atėjusius išžudė kalaviju.

⁴⁹Be to, Trifonas išsiuntė pėstininkų ir raitininkų dalinius į Galilėją ir Didžiąją lygumą, kad sunaikintų visus Jehonatano kareivius.

⁵⁰Tačiau jie, manydami, kad Jehonatanas suimtas ir žuvo drauge su visa savo palyda, drąsino vieni kitus ir tankia gretų rikiuote puolė į mūšį.

⁵¹Jų priešai, matydami, kad jie pasirengę kovoti ligi mirties, pasitraukė.

⁵²Tad žydų kariai saugiai sugrįžo į Judo kraštą. Iš tikrųjų, didžios baimės apimti, jie raudojo Jehonatano ir jo palydos vyrų. Visas Izraelis išgyveno didelį gedulą.

⁵³Visos aplinkinės tautos stengėsi juos sunaikinti. „Jie nebeturi nei vado, nei sąjungininko, — sakė jos, — tad eikime su jais kariauti. Ištrinsime iš žmonijos net jų atminimą“.