Read Biblija arba Šventasis Raštas 2 Makabiejų 10 Bible Online

2 Makabiejų 10 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

2 Makabiejų 10

¹Makabiejus ir jo vyrai, Viešpaties vadovaujami, atkovojo šventovę ir miestą.

²Jie sugriovė prekyvietėje svetimšalių pastatytus aukurus ir sunaikino stabų aptvarus.

³Išvalę šventyklą, jie padarė naują aukurą aukoms. Po to, įžiebę titnagu ugnį, atnašavo aukas pirmą kartą po dvejų metų, degino smilkalus, uždegė žibintus ir išdėliojo padėtinę duoną.

⁴Visa tai padarę, jie puolė kniūbsti, maldaudami Viešpatį, kad niekada daugiau nepatektų į tokias nelaimes. Verčiau, jei kada ir nusidėtų, būtų paties Viešpaties gerumu pamokomi, bet nebūtų atiduodami į piktžodžiaujančių ir žiaurių pagonių rankas.

⁵Atsitiko taip, kad tą pačią dieną, kurią šventykla buvo svetimtaučių išniekinta, įvyko ir jos apvalymas, būtent devinto, tai yra kislevo, mėnesio dvidešimt penktą dieną.

⁶Tarsi Palapinių šventę, jie su džiaugsmu šventė ją aštuonias dienas, atsimindami neseniai, Palapinių šventės metu, klajoję po kalnus ir olas tarsi laukiniai žvėrys.

⁷Todėl laikydami rankose vijokliais apipintas lazdeles, žalias šakas bei palmes, jie giedojo šlovės giesmes tam, kuris išvalė savo šventąją Vietą.

⁸Visuotiniu balsavimu buvo nustatyta, kad visa žydų tauta švęstų kasmet tas dienas.

⁹Toks buvo Antiocho, vadinamo Epifanu, galas.

¹⁰ O dabar papasakosime, kas įvyko valdant Antiochui Eupatorui, ano nedoro karaliaus sūnui, ir duosime trumpą suvestinę didžiųjų nelaimių, kurias atnešė karai.

¹¹Mat tas žmogus, tapęs karalystės valdovu, paskyrė tokį Lisiją Celesirijos bei Finikijos valdžios galva ir karo vadu.

¹²Ptolemėjas, vadinamas Makronu, buvo pirmas valdovas, ėmęsis priemonių teisingai valdyti žydus ir daręs, ką galėjo, bandydamas būti su jais taikoje bei norėdamas atlyginti už jiems padarytas skriaudas.

¹³Bet už tai jis buvo karaliaus bičiulių apskųstas Eupatorui. Iš tikrųjų jis pats dažnai iš visų pusių girdėjo save vadinant išdaviku už tai, kad buvo palikęs jam Filometoro patikėtą Kiprą ir perėjęs į Antiocho Epifano pusę. Nepajėgdamas garbingai atlikti savo pareigų, jis išgėrė nuodų ir užbaigė savo gyvenimą.

¹⁴Gorgijas, tapęs srities valdytoju, samdė svetimtaučių dalinius ir naudojo juos nuolatiniam karui su žydais.

¹⁵Tuo pačiu metu idumėjai, turėję savo rankose stiprias tvirtoves, irgi nedavė žydams ramybės. Jie priimdavo bėglius iš Jeruzalės, kurstydami tęsti karą.

¹⁶Makabiejus ir jo vyrai pasimeldė, maldaudami Dievą būti jų sąjungininku, ir leidosi į skubų žygį prieš idumėjų tvirtoves.

¹⁷Narsiai puldami, jie paėmė tas vietas ir nuviję gynusius sienas žudė visus, pakliuvusius į jų rankas, užmušdami ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių.

¹⁸Bet bent devyni tūkstančiai rado prieglaudą dviejuose ypač stipriuose bokštuose su viskuo, kas reikalinga priešintis apgulai.

¹⁹Palikęs Simoną bei Juozapą, dar ir Zachiejų su jo daliniu — pakankamą kiekį apgulai palaikyti, — Makabiejus pats leidosi į vietas, kur buvo skubiau reikalingas.

²⁰Tačiau kai kurie vyrai iš Simono dalinio, mėgę pinigus, buvo papirkti keleto bokštuose buvusių vyrų ir gavę septyniasdešimt drachmų leido kai kuriems jų išslysti.

²¹Kai žinia apie tai pasiekė Makabiejų, jis sušaukė visus dalinių vadus ir apkaltino tuos vyrus, kad jie pardavė savo brolius, už pinigus paleisdami priešus su jais kovoti.

²²Nubaudęs išdavikais tapusius vyrus mirtimi, nedelsdamas paėmė abu bokštus.

²³Jam su ginklu rankoje visur sekėsi, ir jis sunaikino daugiau negu dvidešimt tūkstančių vyrų dviejuose bokštuose.

²⁴Timotiejus, jau anksčiau žydų nugalėtas, pasitelkęs nemaža raitininkų iš Azijos, surinko didžiulę samdinių kariuomenę. Jis atžygiavo, norėdamas ginklu užimti Judėją vienu mūšiu.

²⁵Jam artėjant Makabiejus ir jo vyrai apsibarstė galvas pelenais ir apsijuosė ašutinėmis, maldaudami Dievą.

²⁶Parpuolę kniūbsti ant laiptų prie aukuro, jie maldavo, kad būtų ir jiems gailestingas, ir priešas jų priešams, ir nedraugas jų nedraugams, kaip sakoma Įstatyme.

²⁷Atsikėlę po maldos, jie apsiginklavo ir nužygiavo tolokai nuo miesto. Atžygiavę netoli priešo, apsistojo.

²⁸Vos pradėjus aušti, abi kariuomenės pradėjo mūšį. Viena, sėkmės ir pergalės pažadu laikanti ne tik savo narsumą, bet ir pasitikėjimą Viešpačiu, kita, vadovaudamasi kovos įniršiu.

²⁹Mūšiui įsišėlus, priešui pasirodė iš dangaus penki didingi raiteliai ant žirgų su aukso kamanomis, išsirikiavę žydų priekyje.

³⁰Du iš jų, apsupę Makabiejų iš šonų, dengė jį savo šarvais ir ginklais, saugodami nuo sužeidimo. Jie paleido tokį strėlių ir žaibų lietų į priešus, kad šie, visiškai sumišę ir apakinti, bėgo į visas puses.

³¹Dvidešimt tūkstančių penki šimtai pėstininkų ir šeši šimtai raitininkų buvo užmušti.

³²Pats Timotiejus pabėgo į tvirtovę, vadinamą Gezeru, su labai stipria įgula, kurios vadas buvo Chairėjas.

³³Keturias dienas Makabiejus ir jo vyrai gerai nusiteikę laikė apgulę tvirtovę.

³⁴Gynėjai viduje, pasitikėdami vietos saugumu, nesiliovė baisiai piktžodžiauti ir spjaudyti nepadoriais žodžiais.

³⁵Bet penktai dienai auštant, dvidešimt jaunų vyrų iš Makabiejaus kariuomenės, kupini pykčio dėl piktžodžiavimo, narsiai užkopė siena ir su laukinių žvėrių įniršiu guldė kiekvieną, drįsusį pastoti jiems kelią.

³⁶Taip gynėjus sugluminus ir jų dėmesį patraukus, kiti panašiai užkopė ir aplenkę gynėjus padegė bokštus. Jų laužuose piktžodžiautojai sudegė gyvi. Tuo tarpu pirmieji, pralaužę vartus, įleido visą likusią kariuomenę. Miestas buvo paimtas.

³⁷Jie užmušė Timotiejų, rastą pasislėpusį vandens talpykloje, jo brolį Chairėją ir Apolofaną.

³⁸Atlikę šiuos žygdarbius, jie dėkingumo ir šlovės giesmėmis garbino Viešpatį, rodantį Izraeliui didelį gerumą ir teikiantį jiems pergalę.