Read Biblija arba Šventasis Raštas 2 Makabiejų 14 Bible Online

2 Makabiejų 14 - Biblija arba Šventasis Raštas bible

2 Makabiejų 14

¹Po trejų metų Judas ir jo vyrai gavo žinią, kad Seleuko sūnus Demetrijas atplaukė į Tripolio uostą su galinga kariuomene bei laivynu

²ir susidorojęs su Antiochu bei jo globėju Lisiju tapo krašto šeimininku.

³Toks Alkimas, anksčiau buvęs vyriausiuoju kunigu ir sąmoningai susitepęs sąmyšio dienomis, suprato nebegalįs nei būti saugus, nei atgauti tarnybos prie šventojo aukuro.

⁴Tad jis maždaug šimtas penkiasdešimt pirmais metais nuvyko pas karalių Demetriją ir padovanojo jam aukso vainiką bei palmę, be to, pagal paprotį dar keletą alyvmedžio šakelių iš šventovės. Tą dieną Alkimas nieko nesakė.

⁵Bet jis rado gerą progą savo beprotiškam užmojui, kai buvo karaliaus Demetrijo pakviestas į tarybos posėdį ir paklaustas apie žydų nuotaikas ir norus. Jis atsakė:

⁶„Žydai, vadinami chasidais, kurių vadas yra Judas Makabiejus, kursto karo liepsnas. Jie kelia maištą ir neleidžia karalystei sukurti ramybės.

⁷Užtat atsisakiau savo protėvių garbės, būtent vyriausiosios kunigystės, ir atvykau čia,

⁸pirma, dėl to, kad nuoširdžiai rūpinuosi karaliaus reikalais, antra, dėl to, kad gerbiu savo tautiečius. Juk visa mūsų tauta kenčia didelę nelaimę dėl minėtųjų žmonių neprotingo elgesio.

⁹Kai būsi smulkmeniškai ištyręs šiuos dalykus, karaliau, prašyčiau tave pasirūpinti mūsų šalimi ir mūsų engiama tauta, kaip dera tavo atlaidžiam dosnumui, kurį visiems rodai.

¹⁰Juk kol Judas gyvas, ramybės karalystėje niekada nebus“.

¹¹Alkimui taip pakalbėjus, kiti Judui priešiški karaliaus bičiuliai skubėjo dar labiau pakurstyti Demetrijo pyktį.

¹²Jis tuojau pat išsirinko dramblių dalinio vadą Nikanorą ir paskyręs jį Judėjos valdytoju, išsiuntė,

¹³nurodydamas nubausti Judą mirtimi, išblaškyti jo pajėgas ir įvesdinti Alkimą į didingosios šventovės vyriausiojo kunigo tarnybą.

¹⁴Pabėgę nuo Judo, visos Judėjos pagonys spietėsi būriais aplink Nikanorą, manydami, kad žydų nelaimės ir vargai jiems atneš gerovę.

¹⁵ Išgirdę apie Nikanoro atžygiavimą ir pagonių spietimąsi prie jo, žydai barstėsi galvas dulkėmis ir maldavo Tą, kuris sukūrė sau amžiną tautą ir savo paveldui visuomet regimai ateina į pagalbą.

¹⁶Savo vado įsakymu jie tuojau pat pakilo į žygį ir susirėmė su priešu mūšyje prie Desaujo gyvenvietės.

¹⁷Judo brolis Simonas buvo susirėmęs su Nikanoru, bet dėl ūmaus priešo atvykimo patyrė nežymų pralaimėjimą.

¹⁸Tačiau Nikanoras, girdėdamas apie Judo bei jo vyrų didvyriškumą ir didelę drąsą kovojant už savo tėvynę, vengė spręsti reikalą kraujo praliejimu.

¹⁹Todėl jis nusiuntė Posidoniją, Teodotą ir Matatiją, kad pareikštų žydams draugystę ir gautų iš jų draugystės pažadą.

²⁰Rūpestingai apsvarsčius sąlygas, vadas pranešė apie jas savo žmonėms ir visiems aiškiai esant vienminčiams, sutarčiai pritarė.

²¹Buvo nustatyta diena, kurią vieni vadai turėjo susitikti pasitarimui. Iš vienos ir kitos pusės atvažiavo puošnūs vežimai, buvo pastatyti garbės krėslai.

²²Bijodamas netikėtos priešų klastos, svarbiose vietose Judas išdėstė ginkluotus vyrus. Bet pasitarimas įvyko, kaip pridera.

²³Nikanoras pasiliko Jeruzalėje ir elgėsi nepriekaištingai. Jis paleido pas jį susispietusių paprastų žmonių būrius.

²⁴O Judą visada laikė arti savęs, nes buvo nuoširdžiai jį pamėgęs.

²⁵Nikanoras įkalbėjo Judą vesti žmoną ir turėti vaikų. Tad Judas vedė, patyrė ramybę ir dalijosi gyvenimo palaima.

²⁶Bet Alkimas, patyręs apie jų draugystę, pasiėmė jų sudarytą sutartį ir nuvyko pas Demetriją. Jis pranešė jam, kad Nikanoras rengiąs sąmokslą prieš karalystę ir net paskyręs Judą, sąmokslo prieš karalystę bendrą, savo įpėdiniu.

²⁷Kurstomas to niekšo šmeižtų, karalius įtūžo. Jis parašė laišką Nikanorui, pareikšdamas, kad sutartimi nėra patenkintas, ir įsakė nedelsiant atsiųsti į Antiochiją Makabiejų kaip belaisvį.

²⁸Gavęs tą žinią, Nikanoras buvo labai prislėgtas, nes turėjo panaikinti sutartį su žmogumi, kuris nebuvo niekuo nusikaltęs.

²⁹Tačiau negalėdamas priešintis karaliui, jis ieškojo tinkamos progos įsakymą įvykdyti gudrumu.

³⁰Bet Makabiejus, pastebėjęs, kad Nikanoras, turėdamas su juo reikalų, darosi šaltas, o susitikęs elgiasi neįprastai šiurkščiai, nusprendė, kad tas atšalimas nežada nieko gera. Tad sutelkęs didoką skaičių savo vyrų jis pradėjo slapstytis nuo Nikanoro.

³¹ Suvokęs, kad tas žmogus gudrumu jį apgavo, Nikanoras nuėjo į didžiuosius šventuosius Namus kunigams atnašaujant įprastines aukas ir įsakė tą vyrą jam perduoti.

³²Jiems prisiekus, kad nežino, kur yra ieškomasis žmogus,

³³jis pakėlė ranką šventyklos link ir prisiekė: „Jeigu neperduosite man Judo kaip kalinio, šią jūsų Dievo šventovę sulyginsiu su žeme, išardysiu aukurą ir pastatysiu čia didingą šventovę Dionizijui“.

³⁴Taip pasakęs, jis išėjo. Tada kunigai pakėlė rankas į dangų, šaukdamiesi nuolatinio mūsų tautos Gynėjo šiais žodžiais:

³⁵„Visatos Viešpatie, nors tau ir nieko nereikia, bet patiko, kad tarp mūsų būtų tavo Buveinė.

³⁶Dabar, Šventasis, viso šventumo Viešpatie, išsaugok amžinai nesuterštus šiuos Namus, kurie taip neseniai buvo apvalyti“.

³⁷Toks Razis, vienas iš Jeruzalės seniūnų, buvo apskųstas Nikanorui kaip žmogus, mylįs savo tautiečius, turįs labai gerą vardą ir dėl savo meilės žmonėms laikomas žydų tėvu.

³⁸Iš tikrųjų pirmosiomis sukilimo dienomis jis buvo nuteistas už judėjybę ir degdamas uolumu statė už ją į pavojų savo kūną ir gyvastį.

³⁹Norėdamas parodyti savo priešiškumą žydams, Nikanoras pasiuntė daugiau negu penkis šimtus karių jo suimti,

⁴⁰manydamas jo suėmimu suduosiąs didelį smūgį.

⁴¹Kariai jau buvo beveik paėmę bokštą ir verždamiesi pro išorines duris šaukė atnešti ugnies durims uždegti. Būdamas apsuptas, Razis puolė ant savo kalavijo,

⁴²pasirinkdamas verčiau mirti kilnia mirtimi, negu patekti į tų niekšų nagus ir kentėti jo kilmės nevertą smurtą.

⁴³Tačiau grumtynių įkarštyje jis tiesiai nepataikė, o minia jau veržėsi į vidų pro duris. Drąsiai užbėgęs ant sienos, jis didvyriškai puolė žemyn ant minios.

⁴⁴Bet kariams greitai pasitraukus, atsirado tuščia vieta, ir jis nukrito į tuščiosios vietos vidurį.

⁴⁵Vis dar gyvas ir degdamas pykčiu, jis atsikėlė ir nors iš rimtų žaizdų sunkėsi kraujas, nubėgo per minią. Atsistojęs ant stačios uolos,

⁴⁶kraujui visiškai išsekus, jis persiskrodė vidurius ir abiem rankomis paėmęs juos, sviedė į minią, šaukdamasis gyvasties ir dvasios Viešpaties, kad jis vėl juos jam sugrąžintų. Tokia buvo jo mirtis.