Read K. Burbulio vertimas Jobo 31 Bible Online

Jobo 31 - K. Burbulio vertimas bible

Jobo 31

¹“Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę.

²Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio?

³Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui?

⁴Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius.

⁵Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę?

⁶Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

⁷Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios,

⁸tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis.

⁹Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų,

¹⁰tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos.

¹¹Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo;

¹²tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes.

¹³Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi,

¹⁴tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

¹⁵Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose?

¹⁶Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo?

¹⁷Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui?

¹⁸Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms.

¹⁹Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti?

²⁰Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

²¹Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius,

²²tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta.

²³Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

²⁴Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’?

²⁵Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

²⁶Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį,

²⁷mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

²⁸Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse.

²⁹Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

³⁰Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai.

³¹Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’

³²Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris.

³³Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių;

³⁴nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau.

³⁵O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

³⁶Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos.

³⁷Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau.

³⁸Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi,

³⁹jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą,

⁴⁰tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietojepiktžolės”. Taip Jobas baigė savo kalbą.