Read K. Burbulio vertimas Psalmynas 104 Bible Online

Psalmynas 104 - K. Burbulio vertimas bible

Psalmynas 104

¹Laimink, mano siela, Viešpatį! Viešpatie, mano Dieve, Tu esi labai didingas! Didybe ir garbe esi apsirengęs.

²Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.

³Virš vandenų surentei sau kambarius, debesis padarei savo vežimu, važiuoji ant vėjo sparnų.

⁴Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.

⁵Tu padėjai žemės pamatus, ir niekas jos nepajudins per amžius.

⁶Vandenynais kaip drabužiu apdengei ją, kalnų viršūnes vandenys dengė.

⁷Tau grūmojant, jie pabėgo, nuo Tavo griaustinio balso jie pasišalino.

⁸Jie kyla į kalnus, leidžiasi į slėnius, į vietas, kurias jiems paskyrei.

⁹Nustatei jiems ribą, kad neperžengtų jos ir nebeužlietų žemės.

¹⁰Tu pasiuntei šaltinius į slėnius, tarp kalnų jie teka.

¹¹Iš jų miško žvėrys geria ir laukiniai asilai troškulį savo malšina.

¹²Jų pakrantėse padangių paukščiai gyvena, medžių šakose jie čiulba.

¹³Iš savo kambarių kalnus Tu laistai, Tavo rankų darbas gaivina žemę.

¹⁴Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų

¹⁵ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

¹⁶Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti.

¹⁷Paukščiai ten krauna lizdus, gandras kipariso viršūnėje sau namus pasidarė.

¹⁸Aukšti kalnailaukinėms ožkoms, uolostriušiams prieglaudą teikia.

¹⁹Jis sukūrė mėnulį laikui žymėti, saulė žino, kada nusileisti.

²⁰Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, miško žvėrys sujunda.

²¹Ima riaumoti jauni liūtai, grobio ieškodami, ir prašo Dievą sau maisto.

²²Kai pateka saulė, jie pasitraukia miegoti į savo lindynes.

²³Žmogus išeina į darbą ir darbuojasi ligi vakaro.

²⁴Viešpatie, kokia daugybė Tavo darbų! Juos išmintingai padarei, žemę pripildei savo turtų.

²⁵Štai didelė ir plati jūra. Ten knibžda be skaičiaus įvairaus dydžio gyvūnų.

²⁶Ten plaukioja laivai, Tavo sukurtas leviatanas vandeny žaidžia.

²⁷Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu.

²⁸Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.

²⁹Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta.

³⁰Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą.

³¹Viešpaties šlovė pasiliks per amžius, džiaugsis Viešpats savo darbais.

³²Jis pažvelgia į žemę, ji sudreba; paliečia kalnus, ir jie rūksta.

³³Viešpačiui giedosiu, kol gyvensiu, giedosiu gyrių Dievui, kol gyvas būsiu.

³⁴Mano apmąstymai Jam patiks; aš džiaugsiuosi Viešpatyje.

³⁵Te nusidėjėliai dingsta iš žemės, tenebūna daugiau nedorėlių. Laimink, mano siela, Viešpatį! Girkite Viešpatį!