Read K. Burbulio vertimas Mato evangelija 22 Bible Online

Mato evangelija 22 - K. Burbulio vertimas bible

Mato evangelija 22

¹Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:

²“Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

³Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.

⁴Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’

⁵Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,

⁶o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

⁷Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

⁸Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

⁹Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.

¹⁰Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.

¹¹Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.

¹²Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.

¹³Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

¹⁴Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų”.

¹⁵Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.

¹⁶Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: “Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.

¹⁷Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?”

¹⁸Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: “Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?

¹⁹Parodykite man mokesčių pinigą!” Jie padavė Jam denarą.

²⁰Jis paklausė: “Kieno čia atvaizdas ir įrašas?”

²¹Jie atsakė: “Ciesoriaus”. Tuomet Jėzus jiems tarė: “Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas DievoDievui”.

²²Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.

²³Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:

²⁴“Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.

²⁵Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.

²⁶Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.

²⁷Po jų visų numirė ir ta moteris.

²⁸Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję”.

²⁹Jėzus jiems atsakė: “Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.

³⁰Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.

³¹O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:

³²‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!”

³³Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.

³⁴Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,

³⁵ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:

³⁶“Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?”

³⁷Jėzus jam atsakė: “ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.

³⁸Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.

³⁹Antrasispanašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.

⁴⁰Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”.

⁴¹Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:

⁴²“Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?” Jie atsakė: “Dovydo”.

⁴³Jis tarė jiems: “O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:

⁴⁴‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

⁴⁵Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?”

⁴⁶Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.