Read K. Burbulio vertimas Jono evangelija 11 Bible Online

Jono evangelija 11 - K. Burbulio vertimas bible

Jono evangelija 11

¹Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta.

²Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo.

³Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: “Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!”

⁴Tai išgirdęs, Jėzus tarė: “Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus”.

⁵Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.

⁶Taigi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo.

⁷Po to pasakė mokiniams: “Eikime vėl į Judėją!”

⁸Mokiniai Jam atsakė: “Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?”

⁹Jėzus tarė: “Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.

¹⁰O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos”.

¹¹Tai pasakęs, pridūrė: “Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti”.

¹²Jo mokiniai atsiliepė: “Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks”.

¹³Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą.

¹⁴Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: “Lozorius mirė.

¹⁵Ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau,dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį”.

¹⁶Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: “Eikime ir mes numirti su Juo!”

¹⁷Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kape.

¹⁸O Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug penkiolika stadijų atstu.

¹⁹Daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio.

²⁰Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo Jo pasitikti. Marija sėdėjo namie.

²¹Morta tarė Jėzui: “Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.

²²Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos”.

²³Jėzus jai pasakė: “Tavo brolis prisikels!”

²⁴Morta atsiliepė: “Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną”.

²⁵Jėzus jai tarė: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.

²⁶Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?”

²⁷Ji atsakė: “Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį”.

²⁸Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: “Mokytojas atėjo ir šaukia tave”.

²⁹Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas Jį.

³⁰Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur Jį pasitiko Morta.

³¹Kai žydai, buvę su ja namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, nusekė paskui, sakydami: “Ji eina prie kapo”.

³²Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: “Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs”.

³³Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs

³⁴paklausė: “Kur jį paguldėte?” Jie atsakė: “Viešpatie, eik ir pažiūrėk”.

³⁵Jėzus pravirko.

³⁶Tada žydai ėmė kalbėti: “Štai kaip Jis jį mylėjo!”

³⁷O kiti sakė: “Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?”

³⁸Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.

³⁹Jėzus tarė: “Nuriskite akmenį!” Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: “Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs”.

⁴⁰Jėzus jai tarė: “Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!”

⁴¹Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: “Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai.

⁴²Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs”.

⁴³Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: “Lozoriau, išeik!”

⁴⁴Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: “Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti”.

⁴⁵Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį.

⁴⁶Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.

⁴⁷Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: “Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.

⁴⁸Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą”.

⁴⁹Vienas iš jųKajafas, tais metais vyriausiasis kunigasjiems tarė: “Jūs nieko neišmanote

⁵⁰ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų”.

⁵¹Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,

⁵²ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus.

⁵³Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.

⁵⁴Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į miestelį, vadinamą Efraimu, ir ten apsistojo kartu su savo mokiniais.

⁵⁵Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti.

⁵⁶Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: “Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?”

⁵⁷Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.