Read Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) Pradžios knyga 31 Bible Online

Pradžios knyga 31 - Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) bible

Pradžios knyga 31

¹Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: „Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą“.

²Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.

³Viešpats tarė Jokūbui: „Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!“

⁴Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos

⁵ir joms tarė: „Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.

⁶Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.

⁷Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.

⁸Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.

⁹Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.

¹⁰Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.

¹¹Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’

¹²Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.

¹³Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’“

¹⁴Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: „Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?

¹⁵Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.

¹⁶Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė“.

¹⁷Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,

¹⁸išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.

¹⁹Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.

²⁰Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.

²¹Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.

²²Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.

²³Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.

²⁴Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: „Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!“

²⁵Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne

²⁶ir tarė Jokūbui: „Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?

²⁷Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.

²⁸Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.

²⁹Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.

³⁰Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?“

³¹Jokūbas atsakė Labanui: „Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.

³²O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo“. Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.

³³Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę.

³⁴Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.

³⁵Ji tarė savo tėvui: „Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms“. Jis ieškojo, bet dievukų nerado.

³⁶Jokūbas supyko ir barė Labaną: „Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi

³⁷ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!

³⁸Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.

³⁹Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.

⁴⁰Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį – šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.

⁴¹Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!

⁴²Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave“.

⁴³Labanas atsakė Jokūbui: „Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai – mano vaikaičiai, banda – mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?

⁴⁴Todėl ateik ir padarykime sandorą – aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!“

⁴⁵Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.

⁴⁶Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: „Pririnkite akmenų!“ Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.

⁴⁷Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas – Galedu.

⁴⁸Labanas tarė: „Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs“. Todėl ji vadinama Galedu

⁴⁹ir Micpa, nes jis sakė: „Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!

⁵⁰Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas“.

⁵¹Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: „Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.

⁵²Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!

⁵³Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!“ Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.

⁵⁴Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.

⁵⁵Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.