Read Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) Pirmoji Karalių knyga 17 Bible Online

Pirmoji Karalių knyga 17 - Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) bible

Pirmoji Karalių knyga 17

¹Elijas iš Gileado Tišbos tarė Ahabui: „Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju, ateinančiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent man paliepus“.

²Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:

³„Eik iš čia ir pasislėpk prie Kerito upelio priešais Jordaną.

⁴Gerk iš upelio, o varnams Aš įsakiau aprūpinti tave maistu“.

⁵Jis nuėjo ir darė, ką Viešpats buvo jam įsakęs. Jis apsistojo prie Kerito upelio priešais Jordaną.

⁶Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.

⁷Po kurio laiko upelis išdžiūvo, nes krašte nebuvo lietaus.

⁸Viešpats kalbėjo jam, sakydamas:

⁹„Eik į Sareptą Sidono krašte ir ten pasilik. Aš įsakiau vienai našlei aprūpinti tave“.

¹⁰Jis nuėjo į Sareptą. Prie miesto vartų jis pamatė našlę, rankiojančią malkas. Elijas kreipėsi į ją: „Atnešk man truputį vandens atsigerti“.

¹¹Jai einant, jis dar šūktelėjo: „Atnešk ir duonos kąsnelį!“

¹²Ji atsakė: „Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nieko neturiu, tik saują miltų statinaitėje ir truputį aliejaus puodelyje. Štai renku truputį malkų. Parėjusi paruošiu sau ir savo sūnui valgį ir, suvalgę jį, numirsime“.

¹³Elijas jai atsakė: „Nebijok! Parėjus padaryk, kaip sakei, tik iškepk man pirma mažą paplotėlį ir atnešk jį man, o sau ir sūnui paskui padarysi.

¹⁴Nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Miltai statinaitėje nesibaigs ir puodelyje aliejaus nesumažės iki tos dienos, kol Viešpats žemei duos lietaus’“.

¹⁵Parėjusi namo, ji padarė, kaip Elijas sakė. Ir valgė ji, jis ir jos namai kasdien.

¹⁶Statinaitėje miltai nesibaigė ir aliejaus puodelyje nesumažėjo, kaip Viešpats pasakė per Eliją.

¹⁷Po to susirgo tos moters, šeimininkės, sūnus. Jo liga buvo tokia sunki, kad jis liovėsi kvėpavęs.

¹⁸Tuomet ji tarė Elijui: „Kas man ir tau, Dievo vyre? Ar tu atėjai priminti mano kaltes ir numarinti mano sūnų?“

¹⁹Jis jai atsakė: „Duok man savo sūnų“. Paėmęs jį iš jos, užnešė į aukštutinį kambarį, kuriame gyveno, ir paguldė savo lovoje.

²⁰Jis šaukėsi Viešpaties, sakydamas: „Viešpatie, mano Dieve, argi našlei, pas kurią aš gyvenu, Tu siųsi nelaimę, numarindamas jos sūnų?“

²¹Po to jis tris kartus išsitiesė ant vaiko ir meldėsi: „Viešpatie, mano Dieve, meldžiu, tesugrįžta šio vaiko siela pas jį“.

²²Viešpats išklausė Elijo maldą, vaiko siela sugrįžo pas jį, ir jis atgijo.

²³Elijas, paėmęs vaiką, jį nuvedė iš aukštutinio kambario žemyn ir, atiduodamas jo motinai, tarė: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas!“

²⁴Moteris atsakė Elijui: „Dabar žinau, kad tu esi Dievo vyras ir kad Viešpaties žodis tavo lūpose yra tiesa“.