Read Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) Skaičių knyga 14 Bible Online

Skaičių knyga 14 - Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) bible

Skaičių knyga 14

¹Visa tauta pakėlė balsus ir raudojo tą naktį.

²Jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: „Verčiau būtume mirę Egipte arba žuvę šioje dykumoje.

³Kodėl Viešpats atvedė mus į šią žemę? Ar tam, kad žūtume nuo kardo, o mūsų žmonos ir vaikai taptų priešo grobiu? Ar ne geriau būtų grįžti į Egiptą?“

⁴Jie tarėsi: „Išsirinkime vadą ir grįžkime į Egiptą“.

⁵Mozė ir Aaronas puolė ant žemės prieš visą Izraelio vaikų susirinkimą.

⁶Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas iš tų, kurie žvalgė kraštą, perplėšė savo rūbus

⁷ir kalbėjo izraelitams: „Žemė, kurią apėjome ir išžvalgėme, labai gera.

⁸Jei Viešpats bus maloningas, Jis mus įves į tą žemę, plūstančią pienu ir medumi.

⁹Tik nesukilkite prieš Viešpatį ir nebijokite to krašto žmonių. Mes juos valgysime kaip duoną, jie neturi apsaugos, o Viešpats yra su mumis, nebijokime!“

¹⁰Bet žmonės ketino juodu užmušti akmenimis. Ir Viešpaties šlovė pasirodė visiems izraelitams virš Susitikimo palapinės.

¹¹Viešpats tarė Mozei: „Ar dar ilgai šita tauta niekins mane? Kodėl jie netiki manimi, matydami visus stebuklus, kuriuos padariau jų akivaizdoje?

¹²Aš juos bausiu maru ir sunaikinsiu, o iš tavęs padarysiu didesnę ir galingesnę tautą už šitą“.

¹³Mozė kalbėjo Viešpačiui: „Tada egiptiečiai, iš kurių Tu išvedei šią tautą, išgirs tai, ką Tu padarei tautai,

¹⁴ir pasakys šio krašto gyventojams, kurie girdėjo, kad Tu, Viešpatie, esi su mumis, kad Tu esi regimas veidu į veidą, kad Tavo debesis yra virš šios tautos ir kad Tu eini pirma mūsų dienos metu debesies stulpe ir naktį – ugnies stulpe;

¹⁵todėl jei Tu išžudysi savo žmones, tautos, kurios girdėjo apie Tavo šlovę, sakys:

¹⁶‘Kadangi Viešpats nepajėgė įvesti šitos tautos į žemę, kurią jiems prisiekdamas pažadėjo, tai išžudė juos dykumoje’.

¹⁷Viešpatie, meldžiu Tave, parodyk savo galią, kaip esi pasakęs:

¹⁸‘Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos’.

¹⁹Maldauju, atleisk šitos tautos nusikaltimus dėl Tavo didelio gailestingumo, kaip atleisdavai jai nuo išėjimo iš Egipto iki šiol“.

²⁰Viešpats atsakė: „Atleidžiu, kaip prašei.

²¹Kaip Aš gyvas, visa žemė bus pilna Viešpaties šlovės.

²²Kadangi visi žmonės, kurie matė mano šlovę ir stebuklus, kuriuos dariau Egipte ir dykumoje, mane gundė jau dešimt kartų ir neklausė mano balso,

²³jie neišvys žemės, kurią pažadėjau jų tėvams. Niekas iš tų, kurie mane pykdė, nematys jos.

²⁴Savo tarną Kalebą, kuris kupinas kitokios dvasios ir iki galo sekė manimi, įvesiu į tą žemę, į kurią jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys ją paveldės.

²⁵Kadangi amalekiečiai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose, rytoj iš stovyklos visi keliaukite į dykumą Raudonosios jūros link“.

²⁶Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:

²⁷„Kiek dar šita pikta tauta murmės prieš mane? Aš girdžiu Izraelio vaikų murmėjimą, kai jie murma prieš mane.

²⁸Sakyk jiems: ‘Kaip Aš gyvas, – sako Viešpats, – padarysiu jums taip, kaip jūs kalbėjote.

²⁹Šioje dykumoje liks jūsų lavonai. Visi, kurie buvote suskaičiuoti, dvidešimties metų ir vyresni, ir murmėjote prieš mane,

³⁰neįeisite į žemę, kurią jums pažadėjau, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.

³¹Jūsų vaikus, apie kuriuos sakėte, kad jie bus priešų grobis, įvesiu į tą žemę, kurią jūs paniekinote.

³²Jūsų lavonai kris šioje dykumoje.

³³Jūsų vaikai klajos dykumoje keturiasdešimt metų dėl jūsų paleistuvystės, kol jūsų lavonai pasiliks dykumoje.

³⁴Pagal skaičių dienų, kai jūs žvalgėte žemę, už keturiasdešimt dienų jūs nešiosite savo kaltes keturiasdešimt metų, už kiekvieną dieną – metai, ir jūs pažinsite, ką reiškia būti mano atmestiems.

³⁵Kaip kalbėjau, taip ir padarysiu visai šiai piktai tautai, kuri sukilo prieš mane – visi mirs šioje dykumoje’“.

³⁶Vyrai, kuriuos Mozė buvo išsiuntęs išžvalgyti žemę, ir kurie grįžę sukurstė tautą murmėti prieš Viešpatį, blogai kalbėdami apie kraštą

³⁷ir skleisdami blogus atsiliepimus apie tą žemę, buvo ištikti Viešpaties akivaizdoje ir mirė.

³⁸Iš visų, kurie buvo išėję žemę išžvalgyti, gyvi liko tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas.

³⁹Kai Mozė pasakė visus šiuos žodžius izraelitams, jie labai nuliūdo.

⁴⁰Atsikėlę anksti rytą, jie užlipo ant kalno, sakydami: „Eisime į žemę, kurią Viešpats pažadėjo, nes mes nusikaltome“.

⁴¹Mozė jiems atsakė: „Kodėl neklausote Viešpaties įsakymo? Jūs nieko gero nelaimėsite.

⁴²Neikite, nes Viešpats neis su jumis, jūs žūsite nuo priešų.

⁴³Amalekiečiai ir kaananiečiai yra prieš jus. Jūs žūsite nuo kardo, nes neklausėte Viešpaties, todėl Viešpats nebus su jumis“.

⁴⁴Bet jie nusprendė eiti į kalnus. Tačiau nei Viešpaties Sandoros skrynia, nei Mozė nepajudėjo iš stovyklos.

⁴⁵Atėję amalekiečiai ir kaananiečiai, gyvenantys kalnuose, juos sumušė ir vijosi iki Hormos.