Read Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) Evangelija pagal Luką 1 Bible Online

Evangelija pagal Luką 1 - Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) bible

Evangelija pagal Luką 1

¹Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

²kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

³tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

⁴kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

⁵Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

⁶Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

⁷Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

⁸Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

⁹kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

¹⁰Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

¹¹Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

¹²Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

¹³Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

¹⁴Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

¹⁵nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

¹⁶ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

¹⁷Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą“.

¹⁸Tada Zacharijas atsakė angelui: „Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna“.

¹⁹Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

²⁰Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“.

²¹Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

²²Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

²³Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

²⁴Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

²⁵„Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“.

²⁶Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

²⁷pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

²⁸Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!“

²⁹Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

³⁰O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

³¹Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

³²Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

³³Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo“.

³⁴Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

³⁵Angelas jai atsakė, tardamas: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

³⁶Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

³⁷nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

³⁸Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį“. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

³⁹Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

⁴⁰Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

⁴¹Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

⁴²Ji balsiai sušuko ir tarė: „Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

⁴³Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

⁴⁴Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

⁴⁵Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

⁴⁶O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį,

⁴⁷ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

⁴⁸nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

⁴⁹nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

⁵⁰Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

⁵¹Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

⁵²Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

⁵³Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

⁵⁴Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

⁵⁵kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.

⁵⁶Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

⁵⁷Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

⁵⁸Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

⁵⁹Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju.

⁶⁰Atsakydama jo motina tarė: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“.

⁶¹Jie jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“.

⁶²Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

⁶³Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Ir visi stebėjosi.

⁶⁴Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

⁶⁵Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

⁶⁶Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kas gi bus iš to vaiko?“ Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

⁶⁷Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

⁶⁸„Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

⁶⁹Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

⁷⁰kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

⁷¹jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

⁷²tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

⁷³priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

⁷⁴išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

⁷⁵per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse. –

⁷⁶O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

⁷⁷tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

⁷⁸ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

⁷⁹kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią“.

⁸⁰Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.