Read Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) Evangelija pagal Luką 10 Bible Online

Evangelija pagal Luką 10 - Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) bible

Evangelija pagal Luką 10

¹Po to Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma Jo į visus miestus bei vietoves, kur Jis pats ketino vykti.

²Jis sakė jiems: „Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.

³Eikite! Štai Aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.

⁴Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų ir nieko kelyje nesveikinkite.

⁵Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’

⁶Ir jei ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus.

⁷Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.

⁸Kai nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.

⁹Gydykite jame esančius ligonius ir sakykite jiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’

¹⁰O kai užeisite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į gatves, sakykite:

¹¹‘Mes nusikratome prieš jus net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų. Tačiau vis tiek žinokite: Dievo karalystė prisiartino prie jūsų!’

¹²Sakau jums: aną dieną Sodomai bus lengviau negu tam miestui.

¹³Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę, sėdėdami su ašutine ir pelenuose.

¹⁴Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.

¹⁵Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro!

¹⁶Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina Tą, kuris mane siuntė“.

¹⁷Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo“.

¹⁸O Jis jiems sakė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.

¹⁹Štai Aš duodu jums valdžią mindžioti gyvates bei skorpionus, aukštesnę už visą priešo jėgą, ir niekas jokiais būdais jums nepakenks.

²⁰Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.

²¹Tą valandą Jėzus pradžiugo Dvasia ir tarė: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes Tau taip patiko.

²²Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus nori apreikšti“.

²³Atsigręžęs vien tik į mokinius, Jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.

²⁴Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško pamatyti, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

²⁵Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“

²⁶Jis tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“

²⁷Tas atsakė: „ ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį’“.

²⁸Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

²⁹Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“

³⁰Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.

³¹Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse.

³²Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.

³³O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo.

³⁴Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.

³⁵Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu’.

³⁶Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“

³⁷Jis atsakė: „Tas, kuris jo pasigailėjo“. Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!“

³⁸Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė Jį į savo namus.

³⁹Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių.

⁴⁰O Morta rūpinosi visokiu patarnavimu ir stabtelėjusi pasiskundė: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų“.

⁴¹Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,

⁴²o tereikia vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.