Read Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) Evangelija pagal Luką 9 Bible Online

Evangelija pagal Luką 9 - Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) bible

Evangelija pagal Luką 9

¹Sukvietęs dvylika savo mokinių, Jėzus davė jiems jėgą ir valdžią prieš visus demonus ir gydyti ligoms.

²Po to išsiuntė juos skelbti Dievo karalystės ir gydyti ligonių.

³Jis pasakė jiems: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų tunikų.

⁴Į kuriuos tik namus įeisite, tenai pasilikite ir iš ten toliau keliaukite.

⁵O kur žmonės jūsų nepriims, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos“.

⁶Išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami Evangeliją bei gydydami.

⁷Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir suglumo, nes vieni sakė, kad Jonas prisikėlęs iš numirusių,

⁸kiti – kad pasirodęs Elijas, dar kiti – kad prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų.

⁹Erodas sakė: „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ Ir jis labai norėjo Jėzų pamatyti.

¹⁰Sugrįžę apaštalai pasakojo Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, Jis pasitraukė nuošaliai į dykvietę, netoli miesto, vadinamo Betsaida.

¹¹Minios, tai sužinojusios, nusekė paskui Jį. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.

¹²Diena slinko vakarop. Priėję dvylika tarė Jam: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei kiemus, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykvietėje“.

¹³Bet Jėzus tarė: „Jūs duokite jiems valgyti“. Jie atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visiems šitiems žmonėms“.

¹⁴O ten buvo apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“.

¹⁵Jie taip padarė ir visus susodino.

¹⁶Tada, paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad padalintų miniai.

¹⁷Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių trupinių.

¹⁸Kartą, kai Jis nuošaliai meldėsi ir su Juo buvo mokiniai, Jis paklausė juos: „Kuo mane žmonės laiko?“

¹⁹Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, dar kiti sako, prisikėlęs vienas iš senųjų pranašų“.

²⁰Tada Jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Pateptuoju“.

²¹Jis griežtai įspėjo juos, įsakė niekam to nepasakoti

²²ir pasakė: „Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti. Jis bus vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikels“.

²³O visiems Jis kalbėjo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi.

²⁴Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės.

²⁵Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?

²⁶Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja, Tėvo ir šventųjų angelų šlove.

²⁷Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę“.

²⁸Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis.

²⁹Jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė balti ir spindintys.

³⁰Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas,

³¹kurie, pasirodę šlovėje, kalbėjo apie Jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.

³²O Petrą ir jo draugus buvo apėmęs miegas. Pabudę jie pamatė Jo šlovę ir stovinčius šalia Jo du vyrus.

³³Tiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Pastatykime tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nežinojo, ką kalbąs.

³⁴Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jie nusigando, kai paniro į debesį.

³⁵O iš debesies pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!“

³⁶Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nieko nesakė apie tai, ką buvo matę.

³⁷Kitą dieną, jiems nusileidus nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia.

³⁸Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų, jis mano vienturtis.

³⁹Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga pradeda rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja, smarkiai jį apdaužiusi.

⁴⁰Aš prašiau Tavo mokinius išvaryti ją, bet jie nepajėgė“.

⁴¹Jėzus atsakydamas tarė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų“.

⁴²Dar jam besiartinant, demonas parbloškė jį ant žemės ir ėmė tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui.

⁴³Ir visi buvo pritrenkti Dievo didybės. Visiems stebintis tuo, ką Jėzus darė, Jis prabilo į mokinius:

⁴⁴„Gerai įsidėmėkite šituos žodžius: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas“.

⁴⁵Bet jie nesuprato šitų žodžių; tai liko jiems paslėpta ir jie nesuvokė jų. O jie bijojo klausti Jėzų apie tuos žodžius.

⁴⁶Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.

⁴⁷Suprasdamas jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs

⁴⁸ir tarė jiems: „Kas priima šį vaiką mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas tarp jūsų mažiausias, tas bus didžiausias“.

⁴⁹Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis“.

⁵⁰Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš mus, tas už mus!“

⁵¹Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.

⁵²Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti.

⁵³Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link.

⁵⁴Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?“

⁵⁵Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: „Nežinote, kokios dvasios esate.

⁵⁶Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti“. Ir jie pasuko į kitą kaimą.

⁵⁷Jiems einant keliu, vienas žmogus Jam pasakė: „Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi, Viešpatie!“

⁵⁸Jėzus jam atsakė: „Lapės turi urvus, padangių paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.

⁵⁹Kitam Jis tarė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“.

⁶⁰Jėzus jam atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“

⁶¹Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui Tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais“.

⁶²Jėzus tam atsakė: „Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.