Read Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) Pirmoji Samuelio knyga 17 Bible Online

Pirmoji Samuelio knyga 17 - Kosto Burbulio Biblijos vertimas (1999) bible

Pirmoji Samuelio knyga 17

¹Filistinai surinko savo kariuomenę karui. Jie susirinko Sochojo mieste, kuris priklauso Judui, ir pastatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos, Efes Damime.

²Saulius ir Izraelio vyrai susirinko ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje, ir pasiruošė kautynėms su filistinais.

³Filistinai stovėjo ant kalno vienoje kelio pusėje, o izraelitai – ant kalno kitoje; tarp jų buvo slėnis.

⁴Iš filistinų stovyklos išėjo galiūnas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio.

⁵Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir buvo apsivilkęs šarvų marškiniais, kurie svėrė penkis tūkstančius šekelių vario.

⁶Variniai antblauzdžiai dengė jo blauzdas ir varinis skydas pečius.

⁷Jo ieties kotas buvo kaip audėjo staklių riestuvas, o jo ieties smaigalys svėrė šešis šimtus šekelių geležies; prieš jį ėjo ginklanešys.

⁸Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: „Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane.

⁹Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais“.

¹⁰Filistinas tarė: „Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi“.

¹¹Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando.

¹²Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus, jis pats Sauliaus dienomis buvo pasenęs ir vienas iš seniausių vyrų.

¹³Trys vyresnieji Jesės sūnūs išėjo su Sauliumi į karą: pirmagimis Eliabas, antrasis Abinadabas ir Šama.

¹⁴Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji išėjo su Sauliumi,

¹⁵o Dovydas sugrįžo iš Sauliaus pas tėvą į Betliejų avių ganyti.

¹⁶Filistinas keturiasdešimt dienų kiekvieną rytą ir vakarą išeidavo ir rodydavo save.

¹⁷Jesė sakė savo sūnui Dovydui: „Imk efą paskrudintų grūdų bei dešimt duonos kepalų ir skubiai nunešk į stovyklą savo broliams.

¹⁸Dešimt šitų sūrių nunešk savo brolių tūkstantininkui. Pasiteirauk, kaip sekasi tavo broliams, ir sugrįžęs pranešk man“.

¹⁹Saulius, Dovydo broliai ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje ir kariavo su filistinais.

²⁰Dovydas, atsikėlęs anksti rytą ir palikęs avis sargui, paėmė maistą ir išėjo, kaip tėvas buvo įsakęs. Jam atėjus į stovyklą, kariuomenė buvo išsirikiavusi kautynėms ir šaukė prieš mūšį.

²¹Izraelitai ir filistinai stovėjo išsirikiavę kautynėms vieni prieš kitus.

²²Dovydas, palikęs daiktus pas kariuomenės mantos sargą, nubėgo į kautynių lauką ir pasveikino savo brolius.

²³Jam su jais besikalbant, pasirodė galiūnas, filistinas Galijotas iš Gato. Jis išėjo iš filistinų eilių į priekį ir kalbėjo tuos pačius žodžius. Dovydas tai girdėjo.

²⁴Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo.

²⁵Jie kalbėjosi: „Ar matote šitą vyrą? Jis ateina tyčiotis iš Izraelio. Kas jį užmuš, tą karalius apdovanos dideliais turtais, duos jam savo dukterį ir jo tėvo namus atleis nuo mokesčių Izraelyje“.

²⁶Dovydas klausė šalia jo stovėjusių vyrų: „Ką gaus tas vyras, kuris nukaus šitą filistiną ir pašalins Izraelio gėdą? Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?“

²⁷Vyrai jam atsakė tais žodžiais, sakydami: „Tai bus vyrui, kuris jį nužudys“.

²⁸Jo vyriausias brolis Eliabas, išgirdęs Dovydą kalbant su vyrais, labai supyko ir tarė: „Ko čia atėjai, palikęs savo kelias avis dykumoje? Aš žinau tavo išdidumą ir tavo širdies sugedimą. Tu atėjai norėdamas pamatyti mūšį“.

²⁹Dovydas atsakė: „Ką aš padariau? Ar tai nėra tik žodžiai?“

³⁰Nusisukęs nuo jo, Dovydas atsisuko į kitą ir kalbėjo tą patį. Žmonės jam atsakydavo kaip pirma.

³¹Dovydo žodžiai buvo perduoti Sauliui. Jis įsakė atvesti Dovydą.

³²Dovydas tarė Sauliui: „Te nė vieno žmogaus širdis nenusigąsta jo. Tavo tarnas eis ir kausis su šituo filistinu“.

³³Saulius atsakė Dovydui: „Tu negali kautis su šituo filistinu, nes esi jaunas, o jis yra karys nuo pat jaunystės“.

³⁴Dovydas atsakė Sauliui: „Tavo tarnas ganė savo tėvo avis. Jei ateidavo liūtas ar lokys ir pagriebdavo ėriuką iš bandos,

³⁵aš pasileisdavau jam iš paskos, mušdavau jį ir išplėšdavau grobį iš nasrų. Jei jis puldavo mane, nutverdavau jį už barzdos ir užmušdavau.

³⁶Tavo tarnas yra užmušęs liūtą ir lokį, ir šitam neapipjaustytam filistinui atsitiks taip, kaip jiems, nes jis tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės.

³⁷Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš liūto ir lokio nagų, išgelbės ir iš šito filistino rankų“. Saulius tarė Dovydui: „Eik, ir Viešpats tebūna su tavimi“.

³⁸Saulius apginklavo Dovydą savo ginklais, uždėjo varinį šalmą jam ant galvos ir apvilko šarvų marškiniais.

³⁹Dovydas prisijuosė ir jo kardą prie savo aprangos ir bandė eiti, nes nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: „Aš negaliu paeiti, nes esu neįpratęs“. Ir Dovydas nusirengė visa tai.

⁴⁰Jis pasiėmė lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis, juos įsidėjo į piemens maišelį, kurį turėjo su savimi, ir laikydamas mėtyklę rankoje artėjo prie filistino.

⁴¹Ir filistinas išėjo, ir artinosi prie Dovydo, o priešais jį ėjo ginklanešys su skydu.

⁴²Kai filistinas apsidairė ir pamatė Dovydą, paniekino jį, nes šis buvo raudonskruostis gražaus veido jaunuolis.

⁴³Filistinas sakė Dovydui: „Ar aš šuo, kad tu eini prieš mane su lazda?“ Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais.

⁴⁴Filistinas sakė Dovydui: „Ateik, aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir lauko žvėrims“.

⁴⁵Dovydas atsakė filistinui: „Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu.

⁴⁶Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje.

⁴⁷Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas“.

⁴⁸Filistinui artėjant prie Dovydo, šis skubiai bėgo jam priešais.

⁴⁹Įkišęs ranką į maišelį, jis išsiėmė akmenį ir metė iš mėtyklės, ir pataikė filistinui į kaktą taip, kad akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis griuvo kniūbsčias ant žemės.

⁵⁰Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, partrenkė ir nužudė jį. Dovydas neturėjo kardo,

⁵¹todėl pribėgo prie filistino, ištraukė iš makšties jo kardą ir nukirto jam galvą. Filistinai, pamatę, kad jų galiūnas negyvas, pasileido bėgti.

⁵²Izraelio ir Judo vyrai šaukdami vijo filistinus iki Gato ir Ekrono vartų. Filistinų lavonai gulėjo nuo Šaaraimo iki Gato ir Ekrono.

⁵³Izraelitai, baigę persekioti filistinus, sugrįžo ir išplėšė jų stovyklą.

⁵⁴Paėmęs filistino galvą, Dovydas ją nunešė į Jeruzalę, o ginklus padėjo savo palapinėje.

⁵⁵Kai Saulius matė Dovydą, išeinantį prieš filistiną, klausė kariuomenės vado Abnero: „Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?“ Abneras atsakė: „Kaip tu gyvas, karaliau, aš nežinau“.

⁵⁶Karalius įsakė: „Sužinok, kieno sūnus tas jaunuolis“.

⁵⁷Kai Dovydas, nukovęs filistiną, sugrįžo, Abneras atvedė jį pas Saulių; jis tebelaikė filistino galvą rankose.

⁵⁸Saulius jo klausė: „Jaunuoli, kieno tu sūnus?“ Dovydas atsakė: „Aš esu tavo tarno Jesės iš Betliejaus sūnus“.