Read Lietuvos Biblijos draugija Pradžios 28 Bible Online

Pradžios 28 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Pradžios 28

¹Tada Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų!

²Keliauk tuojau pat į Padan Aramą, į savo motinos tėvo Betuelio namus, ir ten paimk sau žmoną iš motinos brolio Labano dukterų.

³Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija.

⁴Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą — tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, — kraštą, kurį Dievas davė Abraomui“.

⁵Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir šis iškeliavo į Padan Aramą pas Betuelio Aramėjo sūnų Labaną, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.

⁶O Ezavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan Aramą ieškoti žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų“

⁷ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, buvo iškeliavęs į Padan Aramą.

⁸Ezavas pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui.

⁹Tada Ezavas nuėjo pas Izmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.

¹⁰Jokūbas paliko Beer Šebą ir leidosi Harano link.

¹¹Pasiekęs žinomą vietą, jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti.

¹²Jis sapnavo. Žiūri, stovi laiptai ant žemės, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai laipioja jais aukštyn ir žemyn.

¹³Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: „Aš esu VIEŠPATS, tavo senelio Abraomo ir Izaoko Dievas. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims.

¹⁴Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras palaiminimą.

¹⁵Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“.

¹⁶Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“

¹⁷Drebulio krečiamas, jis sakė: „Kokia baugi ši vieta! Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“.

¹⁸Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė ant jo viršaus aliejaus.

¹⁹O tą vietą pavadino Beteliu[25], nors ankstesnis to miesto vardas buvo Lūzas.

²⁰Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,

²¹idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tai VIEŠPATS bus mano Dievas,

²²ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę“.