Read Lietuvos Biblijos draugija Pradžios 29 Bible Online

Pradžios 29 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Pradžios 29

¹Jokūbas vėl leidosi kelionėn ir nuėjo į rytiečių kraštą.

²Ten laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės būriavosi prie šulinio, nes iš jo buvo girdomos kaimenės. Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo.

³Tik kai būdavo ten suvarytos visos kaimenės, piemenys nurisdavo akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užrisdavo akmenį į vietą.

⁴Jokūbas prakalbino juos: „Mano broliai, iš kur jūs?“ Tie atsakė: „Iš Harano“.

⁵— „O gal pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?“ — paklausė. „Taip, pažįstame“, — atsakė jie.

⁶Jis jų klausė: „Kaip jo sveikata?“ — „Gera, jis sveikas, — atsakė jie, — štai jo duktė Rachelė ateina su savo avimis“.

⁷Jis tarė: „Žiūrėkite, diena dar ilga, dar ne laikas ginti gyvulius namo. Pagirdykite avis ir ginkite jas ganytis“.

⁸„Negalime, — atsakė jie, — kol nesuvarytos visos kaimenės. Tik tuomet nuritame akmenį nuo šulinio angos ir pagirdome avis“.

⁹Jokūbui su jais tebesikalbant, atėjo Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė.

¹⁰Pamatęs Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, Jokūbas priėjo, nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę.

¹¹Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko.

¹²Jokūbas pasisakė Rachelei esąs jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.

¹³Išgirdęs žinią apie sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę,

¹⁴ir Labanas tarė jam: „Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas[26]!“ Jokūbui išbuvus pas Labaną vieną mėnesį,

¹⁵Labanas pasakė Jokūbui: „Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk, kokia bus tavo alga?“

¹⁶Labanas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji buvo vardu Lėja, o jaunesnioji — Rachelė.

¹⁷Lėja turėjo švelnias akis, o Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži.

¹⁸Kadangi jau buvo pamilęs Rachelę, Jokūbas atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį“.

¹⁹„Mieliau ją duosiu tau negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane“, — sutiko Labanas.

²⁰Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų — taip labai ją mylėjo.

²¹Tuomet Jokūbas tarė Labanui: „Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas baigėsi“.

²²Labanas sukvietė visus vietos žmones ir iškėlė vestuves.

²³Bet, atėjus vakarui, paėmė savo dukterį Lėją ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat ir suėjo su ja.

²⁴Savo tarnaitę Zilpą Labanas paskyrė dukters Lėjos tarnaite.

²⁵Atėjus rytui, žiūri, šalia Lėja! Jokūbas tarė Labanui: „Ką tu padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“

²⁶Labanas atsakė: „Mūsų šalyje taip nedaroma, jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę.

²⁷Su šia baik vestuvių savaitę, ir jei tarnausi man kitus septynerius metus, duosime tau ir aną“.

²⁸Jokūbas taip ir padarė — baigė vestuvių savaitę. Tuomet Labanas davė jam savo dukterį Rachelę žmona.

²⁹Savo tarnaitę Bilhą Labanas paskyrė dukters Rachelės tarnaite.

³⁰Jokūbas tada suėjo ir su Rachele; iš tikrųjų Rachelę jis mylėjo labiau negu Lėją. O Labanui atitarnavo dar septynerius metus.

³¹Pamatęs, kad Lėja nemylima, VIEŠPATS padarė ją vaisingą, o Rachelė tuo tarpu liko nevaisinga.

³²Lėja tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu. Mat ji sakė: „Tai reiškia: ‘Dievas pažvelgė į mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės’“.

³³Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „VIEŠPATS išgirdo, kad aš nemylima, todėl davė ir šį sūnų“. Užtat ji pavadino jį Simeonu.

³⁴Vėl ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, sakydama: „O dabar jau mano vyras prisiriš prie manęs, nes pagimdžiau jam tris sūnus“. Todėl jis buvo pavadintas Leviu.

³⁵Dar kartą ji pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „Šį kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ“. Todėl ji pavadino jį Judu. Tuomet ji liovėsi gimdžiusi.