Read Lietuvos Biblijos draugija Pradžios 49 Bible Online

Pradžios 49 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Pradžios 49

¹Jokūbas pasišaukė sūnus ir tarė jiems: „Burkitės aplink, kad galėčiau pasakyti, kas jus ištiks ateities dienomis.

²Susirinkite ir klausykitės, Jokūbo sūnūs, klausykitės savo tėvo Izraelio.

³Tu, Rubenai, esi mano pirmagimis, mano jėga ir pirmasis mano vyriškumo vaisius, pranašus savo vieta, pranašus galia!

⁴Ūmus kaip vanduo, tu nebebūsi daugiau pranašus, nes įlipai į savo tėvo lovą ir užsitraukei nemalonę. Jis lipo į mano guolį!

⁵Simeonas ir Levis yra broliai, jų peiliai — smurto ginklai.

⁶Tenedalyvauja mano siela jų taryboje, tenebūna įtraukta mano garbė į jų bendrystę, nes kai jie įniršta, žudo vyrus, ir kai jiems malonu, luošina jaučius.

⁷Tebūna prakeiktas jų įniršis, nes jis nuožmus, ir jų pyktis, nes jis žiaurus! Padalysiu juos Jokūbe, išblaškysiu juos Izraelyje.

⁸Judai, tavo broliai girs tave; tavo ranka visada ant priešų sprando; tavo tėvo sūnūs tau lenksis.

⁹Judas tarsi jaunas liūtas; nuo grobio pakilai, mano sūnau! Jis priglunda, atsigula tarsi liūtas, tarsi žvėrių karalius; kas gi galėtų drįsti jį prikelti?

¹⁰Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso; tada jam turės paklusti tautos.

¹¹Judas riša savo asiliuką prie vynmedžio, savo asilės jauniklį prie rinktinio vynmedžio; jis skalbia savo apdarą vyne, savo skraistę — vynuogių sunkoje.

¹²Jo akys tamsesnės už vyną, o dantys baltesni už pieną.

¹³Zabulonas kursis palei jūrą ir taps laivų prieglobsčiu, o jo riba bus prie Sidono.

¹⁴Isacharas — stiprus asilas, prigludęs tarp avidžių.

¹⁵Pamatęs, kaip gera būti sėsliam ir koks smagus kraštas, jis palenkė savo petį naštai ir pasidarė lažo vergu.

¹⁶Danas valdys savo žmones kaip vieną Izraelio giminių.

¹⁷Danas bus pakelės žaltys, angis prie tako, taip kertanti į kulną arkliui, kad raitelis krinta žemėn atbulas.

¹⁸Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE!

¹⁹Gadas bus puolamas užpuolikų bet duos jiems į kulnus.

²⁰Ašero maistas bus gausus, jis tieks karališkų skanėstų.

²¹Naftalis — į laukus paleista stirna, gimdanti puikius stirniukus.

²²Juozapas — vaisinga šaka, vaisinga šaka prie šaltinio; jo atžalos perlipa per mūrą.

²³Lankininkai piktai jį užpuolė; šovė į jį ir labai kamavo.

²⁴Tačiau jo lankas liko įtemptas, ir jo ginklai buvo tvirti, padedant Jokūbo Galingojo [Dievo] rankoms, dėl Ganytojo, Izraelio Uolos,

²⁵tavo tėvo Dievo, kuris padės tau, Visagalio, kuris laimins tave palaiminimais aukštojo dangaus, palaiminimais po žeme slypinčios bedugnės, palaiminimais krūtų ir įsčių.

²⁶Tavo tėvo palaiminimai tvirtesni už palaiminimus amžinųjų kalnų, jie viršija palaiminimus mano protėvių. Tepasilieka jie ant Juozapo galvos, ant kaktos išrinktojo tarp savo brolių!

²⁷Benjaminas — plėšrus vilkas: rytą jis ryja laimikį, o vakare dalija grobį“.

²⁸Iš viso buvo dvylika Izraelio giminių, ir jos tapo tuo, ką tėvas pasakė juos laimindamas, laimindamas kiekvieną jiems būdingu palaiminimu.

²⁹Tada jis įsakė jiems, tardamas: „Tuojau būsiu sujungtas su savo gimine. Palaidokite mane su mano protėviais — oloje, kuri yra Efrono Hetito lauke,

³⁰oloje, kuri yra lauke prie Machpelos, priešais Mamrę, Kanaano krašte, — lauke, kurį Abraomas nupirko iš Efrono Hetito kaip kapo vietą.

³¹Abraomas ir jo žmona Sara ten palaidoti, Izaokas ir jo žmona Rebeka ten palaidoti, ir aš ten palaidojau Lėją.

³²Laukas ir ola, esanti jame, buvo nupirkti iš hetitų“.

³³Užbaigęs nurodymus sūnums, Jokūbas įkėlė kojas į lovą, atsiduso paskutinį kartą ir buvo sujungtas su savo gimine.