Read Lietuvos Biblijos draugija 1 Karalių 13 Bible Online

1 Karalių 13 - Lietuvos Biblijos draugija bible

1 Karalių 13

¹Jeroboamui stovint prie aukuro atnašauti smilkalų, į Betelį iš Judo VIEŠPATIES liepiamas atėjo vienas Dievo vyras.

²VIEŠPATIES įsakymu jis pasmerkė aukurą, tardamas: „Aukure, aukure! Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Dovydo namams gims sūnus, vardu Jošijas. Jis atnašaus ant tavęs aukštumų alkų kunigus, deginančius ant tavęs smilkalus. Ant tavęs bus deginami žmonių kaulai’“.

³Tą pačią dieną jis davė ženklą, tardamas: „Štai ženklas, kad VIEŠPATS kalbėjo: ‘Šis aukuras bus sugriautas ir ant jo esantys pelenai išžarstyti’“.

⁴Išgirdęs, kaip Dievo vyras pasmerkė Betelio aukurą, karalius Jeroboamas ištiesė ranką nuo aukuro, tardamas: „Suimkite jį!“ Bet ištiesta į Dievo vyrą ranka sustingo, ir Jeroboamas nebegalėjo jos sulenkti.

⁵Be to, ir aukuras sugriuvo, ir pelenai buvo išžarstyti pagal ženklą, kurį VIEŠPATIES įsakymu buvo davęs Dievo vyras.

⁶„Prašau maldauti VIEŠPATIES, savo Dievo, malonės, — tarė karalius Dievo vyrui, — ir melstis už mane, kad ranka man būtų sugrąžinta“. Dievo vyras maldavo VIEŠPATĮ, ir karalius vėl galėjo sulenkti ranką. Ji tapo tokia, kokia buvo pirma.

⁷Tada karalius kalbino Dievo vyrą: „Eikš su manimi į namus ir atsigaivink. Duosiu tau dovaną“.

⁸Bet Dievo vyras atsakė karaliui: „Nors man duotumei pusę savo karalystės, neisiu su tavimi. Šioje vietoje nevalgysiu duonos ir negersiu vandens,

⁹nes taip man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši’“.

¹⁰Tad Dievo vyras nuėjo kitu keliu. Keliu, kuriuo į Betelį buvo atėjęs, negrįžo.

¹¹Betelyje gyveno senas pranašas. Atėję jo sūnūs papasakojo jam visa, ką Dievo vyras tą dieną buvo padaręs Betelyje. Jie pakartojo tėvui ir žodžius, kuriuos jis buvo pasakęs karaliui.

¹²„Kuriuo keliu jis nuėjo?“ — paklausė tėvas. Jo sūnūs parodė jam kelią, kuriuo buvo nuėjęs iš Judo atėjęs Dievo vyras.

¹³Tada jis tarė savo sūnums: „Pabalnokite man asilą“. Jie pabalnojo jam asilą, ir pranašas, sėdęs ant jo,

¹⁴išjojo paskui Dievo vyrą. Suradęs jį sėdintį po ąžuolu, paklausė: „Ar tu tas Dievo vyras, kuris atėjo iš Judo?“ Jis atsakė: „Taip, tai aš“. —

¹⁵„Eikš su manimi, — tarė jam pranašas, — ir ko nors užvalgyk“.

¹⁶Bet jis atsakė: „Negaliu nei grįžti su tavimi, nei pas tave užeiti. Šioje vietoje aš nevalgysiu duonos ir negersiu vandens,

¹⁷nes man buvo VIEŠPATIES liepta: ‘Nei duonos valgysi, nei vandens gersi, nei keliu, kuriuo atėjai, grįši’“.

¹⁸— „Ir aš esu pranašas, kaip ir tu, — kalbėjo jam pranašas, — man VIEŠPATIES įsakymu angelas tarė: ‘Parsivesk jį atgal į namus duonos pavalgyti ir vandens atsigerti’“. Bet pranašas jam melavo.

¹⁹Tada Dievo vyras sugrįžo su juo, ir jo namuose valgė duonos ir gėrė vandens.

²⁰Jiems sėdint prie stalo, VIEŠPATIES žodis pasiekė atgal jį parvedusį pranašą.

²¹Atėjusiam iš Judo Dievo vyrui jis paskelbė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Kadangi neklausei VIEŠPATIES žodžio ir nesilaikei įsakymo, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, buvo tau davęs,

²²bet sugrįžai ir valgei duonos bei gėrei vandens vietoje, apie kurią tau sakiau: ‹Ten nevalgysi duonos ir negersi vandens›, — tavo kūnas niekada nepasieks tavo protėvių kapo’“.

²³Dievo vyrui pavalgius duonos ir atsigėrus vandens, jam buvo pabalnotas jį parvedusio pranašo asilas,

²⁴ir jis leidosi į kelionę. Kelyje jį užpuolė liūtas ir sudraskė. Jo kūnas liko tįsoti ant kelio, o šalia lavono stovėjo asilas ir tupėjo liūtas.

²⁵Eidami pro šalį, žmonės matė ant kelio tįsantį lavoną ir šalia tupintį liūtą. Nuėję į miestą, kuriame gyveno senasis pranašas, apie tai papasakojo.

²⁶Dievo vyrą atgal parvedęs pranašas, tai išgirdęs, tarė: „Tai Dievo vyras, kuris nepaisė Dievo žodžio. Užtat VIEŠPATS ir atidavė jį liūtui, kuris jį sudraskė ir užmušė, kaip buvo jam sakęs VIEŠPATS“.

²⁷Savo sūnums pranašas tarė: „Pabalnokite man asilą“. Pabalnojus asilą,

²⁸jis išjojo ir surado ant kelio tįsantį kūną su asilu ir liūtu prie lavono. Liūtas lavono neėdė ir asilo nedraskė.

²⁹Pranašas paėmė Dievo vyro kūną ir užkėlęs ant asilo pargabeno į miestą apraudoti ir palaidoti.

³⁰Kūną paguldė į savo paties kapą. Raudodamas jį apverkė: „Ak, mano broli!“

³¹Dievo vyrą palaidojęs pranašas savo sūnums tarė: „Kai mirsiu, palaidokite mane kape, kuriame palaidotas Dievo vyras, mano kaulus paguldykite šalia jo kaulų,

³²nes žodis, kurį jis paskelbė VIEŠPATIES įsakymu prieš Betelio aukurą ir prieš visus aukštumų alkus, esančius Samarijoje, tikrai išsipildys“.

³³Net po šio įvykio Jeroboamas negrįžo iš savo nedoro kelio, bet ir toliau skyrė kunigus aukštumų alkams iš paprastų žmonių. Kas tik norėjo būti kunigu, būdavo pašventinamas aukštumų alkams.

³⁴Taip Jeroboamo namai užsitraukė nuodėmę, už kurią turėjo būti sunaikinti ir nušluoti nuo žemės veido.