Read Lietuvos Biblijos draugija 1 Karalių 2 Bible Online

1 Karalių 2 - Lietuvos Biblijos draugija bible

1 Karalių 2

¹Artinantis Dovydo mirties dienai, jis davė savo sūnui Saliamonui nurodymų, tardamas:

²„Baigiasi mano žemiškasis kelias[1]. Būk stiprus ir elkis kaip vyras!

³Laikykis VIEŠPATIES paliepimų, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų, kaip parašyta Mozės Įstatyme, idant tau sektųsi visa, kad ir ką darytum, ir visur, kad ir kur eitum.

⁴Tada VIEŠPATS įvykdys man duotą pažadą: ‘Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis ištikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi, nestigs tau niekada palikuonies Izraelio soste’.

⁵Be to, tu taip pat žinai, ką man padarė Cerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais — Nero sūnumi Abneru ir Jetero sūnumi Amasa. Jis užmušė juos, taikos metu keršydamas už kraują, kuris buvo pralietas kare, sutepdamas savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus.

⁶Pasielk pagal savo išmintį, bet neleisk jo žilai galvai nužengti į Šeolą ramybėje.

⁷O Barzilajo Gileadiečio sūnums rodyk ištikimą meilę, nes taip jie sutiko mane, kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo.

⁸Tu taip pat turi pas save Geros sūnų Šimį, benjaminą iš Bahurimų, apmėčiusį mane baisiais keiksmais tą dieną, kai ėjau į Mahanaimus. Bet jam atėjus prie Jordano manęs pasitikti, aš prisiekiau jam VIEŠPAČIU: ‘Kalaviju tavęs neužmušiu’.

⁹Tad nelaikyk jo nekaltu, nes esi išmintingas vyras. Tu žinosi, kaip su juo pasielgti ir nusiųsti jo žilą galvą į Šeolą kraujyje“.

¹⁰Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste.

¹¹Izraelio karaliumi Dovydas buvo keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus.

¹²Saliamonas sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo valdžia buvo įtvirtinta.

¹³Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. „Ar tu ateini taikingai?“ — paklausė ji. „Taikingai, — atsakė jis.

¹⁴Tada tarė: — Turiu į tave reikalą“. — „Kalbėk“, — paliepė ji.

¹⁵„Tu žinai, — kalbėjo jis, — kad karalystė priklausė man ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karaliumi. Bet karalystė perėjo mano broliui, nes VIEŠPATS jam ją skyrė.

¹⁶O dabar aš turiu į tave vieną prašymą. Neatstumk manęs“. — „Sakyk“, — tarė ji.

¹⁷Adonijas kalbėjo: „Prašyčiau pakalbėti su karaliumi Saliamonu — juk jis tau nieko neatsakys, — kad duotų man žmona Abišagą Šunemietę“. —

¹⁸„Gerai, — atsakė Batšeba, — aš pasikalbėsiu dėl tavęs su karaliumi“.

¹⁹Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pasikalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo pasitikti ir nusilenkė jai. Tuomet atsisėdo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje.

²⁰„Turiu į tave vieną mažutį prašymą, — tarė ji, — neatsisakyk man jį įvykdyti“. — „Prašyk, mano motina, — tarė jai karalius, — aš tavęs neatstumsiu“.

²¹Ji tarė: „Tebūna duota šunemietė Abišaga kaip žmona tavo broliui Adonijui“.

²²Karalius Saliamonas atsakė motinai: „Kam gi prašai Adonijui Abišagos Šunemietės? Prašyk jam ir karalystės! Juk jis mano vyresnysis brolis, ir kunigas Abjataras bei Cerujos sūnus Joabas jo pusėje“.

²³Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, tardamas: „Dievas man tai tepadaro ir teprideda, jei už šį sumanymą Adonijas neužmokės savo gyvastimi!

²⁴Todėl dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris paskyrė mane ir pasodino į mano tėvo Dovydo sostą, kuris, kaip buvo pažadėjęs, padarė man namus[2], dar šiandien Adonijas bus nubaustas mirtimi!“

²⁵Tad karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają įvykdyti bausmę. Taip anas ir mirė.

²⁶O kunigui Abjatarui karalius tarė: „Eik į savo ūkį Anatote! Nors esi vertas mirties, šį kartą mirtimi tavęs nebausiu, nes nešei mano VIEŠPATIES Dievo Skrynią mano tėvo Dovydo priešakyje ir pakėlei visus sunkumus, kuriuos mano tėvas kentėjo.“

²⁷Saliamonas pašalino Abjatarą iš VIEŠPATIES kunigo tarnybos, taip įvykdydamas VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs apie Elio namus Šilojyje.

²⁸Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Abšalomo ir nebuvo rėmęs.

²⁹Kai Saliamonui buvo pranešta: „Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro“, — Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: „Eik ir paguldyk jį!“

³⁰Benajas nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir tarė: „Taip įsako karalius: ‘Išeik!’“ — „Neišeisiu! — atsakė jis, — mirsiu čia!“ Tada Benajas pranešė karaliui: „Taip kalbėjo Joabas ir taip man atsakė“.

³¹Karalius tarė jam: „Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo.

³²Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes mano tėvui nežinant jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus — Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą.

³³Tekrinta jų kraujo kaltė amžinai ant Joabo ir jo palikuonių, o palaima iš VIEŠPATIES tebūna amžinai su Dovydu, jo palikuonimis, namais ir sostu“.

³⁴Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje.

³⁵Kariuomenės vadu vietoj jo karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoj Abjataro karalius paskyrė kunigą Cadoką.

³⁶Tada karalius pasišaukė Šimį. „Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, — tarė jam, — ir gyvenk ten. Niekada ir niekur kitur neišeik!

³⁷Tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos“. —

³⁸„Įsakymas teisingas, — atsakė Šimis karaliui, — tavo tarnas taip darys, kaip mano viešpats karalius kalbėjo“. Tad Šimis gyveno Jeruzalėje ilgą laiką.

³⁹Atsitiko taip, kad po trejeto metų du Šimio vergai pabėgo pas Gato karalių Maakos sūnų Achišą. Kai Šimiui buvo pranešta: „Tavo vergai Gate“, —

⁴⁰Šimis leidosi į kelionę. Pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Iš Gato Šimis sugrįžo su vergais.

⁴¹Kai Saliamonui buvo pranešta, kad Šimis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžo,

⁴²karalius liepė pašaukti Šimį ir tarė jam: „Argi aš neprisaikdinau tavęs VIEŠPAČIU ir neįspėjau tavęs, tardamas: ‘Tą dieną, kai paliksi miestą ir bet kur nueisi, tikrai mirsi’? Argi tu man neatsakei: ‘Įsakymas teisingas. Aš sutinku’?

⁴³Tad kodėl nesilaikei VIEŠPAČIUI duotos priesaikos ir įsakymo, kurį tau daviau?“

⁴⁴Be to, karalius pridūrė: „Savo širdyje tu žinai visa pikta, ką padarei mano tėvui Dovydui. Dabar VIEŠPATS sugrąžina tavo pikta tau pačiam ant galvos.

⁴⁵O karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas išliks VIEŠPATIES akivaizdoje amžinai!“

⁴⁶Tada karalius davė įsakymą Jehojados sūnui Benajui. Jis išėjo ir paguldė Šimį. Taip jis ir mirė. Dabar karalystė buvo saugi Saliamono rankose.