Read Lietuvos Biblijos draugija 1 Karalių 3 Bible Online

1 Karalių 3 - Lietuvos Biblijos draugija bible

1 Karalių 3

¹Saliamonas tapo faraono, Egipto karaliaus, žentu. Jis paėmė faraono dukterį žmona ir parsivedė ją gyventi į Dovydo miestą, kol nebaigė statyti savo rūmų, VIEŠPATIES Namų ir mūro sienų aplink Jeruzalę.

²O žmonės vis dar atnašaudavo aukas aukštumų alkuose, nes VIEŠPATIES vardui Namai dar nebuvo pastatyti.

³Saliamonas mylėjo VIEŠPATĮ, elgdamasis pagal savo tėvo Dovydo įstatus, tačiau ir jis atnašaudavo aukas ir smilkalus aukštumų alkuose.

⁴Karalius vykdavo į Gibeoną atnašauti aukos, nes ten buvo pagrindinis aukštumų alkas. Ant to aukuro Saliamonas atnašaudavo tūkstantį deginamųjų aukų.

⁵Gibeone VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį sapne. „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau,“ — tarė VIEŠPATS.

⁶Saliamonas atsakė: „Tu parodei didelį gailestingumą savo tarnui, mano tėvui Dovydui, nes jis tavo akivaizdoje buvo tau ištikimas, teisus ir doros širdies. Tu taip pat išlaikei jam didelę ištikimą meilę, duodamas jam sūnų sėdėti jo soste, kaip tai vyksta šiandien.

⁷Taigi dabar, o VIEŠPATIE, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors esu tik jaunas vaikinas. Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti.

⁸O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei suskaičiuota, nei suskaityta.

⁹Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią gausią tavo tautą?“

¹⁰Saliamono prašymas rado malonę VIEŠPATIES akyse.

¹¹Dievas tarė jam: „Kadangi to prašei, neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašei nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas teisinga,

¹²aš įvykdau, kaip prašei. Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį. Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs.

¹³Suteiksiu ir to, ko neprašei — turtų ir garbės visam tavo gyvenimui. Joks kitas karalius tau neprilygs.

¹⁴Be to, jei eisi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas, suteiksiu tau ilgą gyvenimą“.

¹⁵Tada Saliamonas pabudo ir pamatė, kad tai buvo tik sapnas! Sugrįžęs į Jeruzalę, jis atsistojo priešais VIEŠPATIES Sandoros Skrynią, atnašavo deginamąsias aukas, bendravimo aukas ir iškėlė pokylį visiems savo dvariškiams.

¹⁶Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė.

¹⁷Viena moteris tarė: „Prašau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį.

¹⁸Atsitiko taip, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, pagimdė ir ši moteris. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi.

¹⁹Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė.

²⁰Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų man iš pašonės ir pasiguldė sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės.

²¹Rytą atsikėlusi savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man pasidarė aišku, kad tai nebuvo tas sūnus, kurį pagimdžiau“.

²²Bet kita moteris prakalbo: „Ne! Tai mano sūnus — gyvasis, o negyvasis — tavo!“ O pirmoji kartojo: „Ne! Negyvasis sūnus tavo, o gyvasis sūnus mano!“ Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.

²³Tada karalius tarė: „Viena sako: ‘Štai mano sūnus — gyvasis’, — o kita sako: ‘Tai netiesa! Tavo sūnus — negyvasis, o mano sūnus — gyvasis’“.

²⁴Tada karalius įsakė: „Atneškite man kalaviją“. Atnešus karaliui kalaviją,

²⁵karalius tarė: „Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai“.

²⁶Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. „Prašau, mano viešpatie, — šaukė ji, — atiduoti jai gyvąjį vaiką! Tik neužmuškite jo!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“

²⁷Tada karalius atsakė: „Atiduokite gyvąjį berniuką pirmajai, — tarė jis, — neužmuškite jo! Ji jo motina“.

²⁸Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išminties teisingumui vykdyti.