Read Lietuvos Biblijos draugija Jobo 14 Bible Online

Jobo 14 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Jobo 14

¹Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo,

²pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.

³Vis dėlto į tokį įsmeigi savo akis ir kvieti teistis su tavimi!

⁴Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus? Niekas negali.

⁵Iš tikrųjų jo dienos suskaitytos, tu žinai jo mėnesių skaičių ir nustatei ribas, kurių peržengti jis negali.

⁶Nusigręžk nuo jo, kad jis pailsėtų, kol tarsi samdinys baigs dienos darbą!

⁷Juk medis turi vilties: nukirstas jis vėl ataugs, ir atžalų jam netrūks.

⁸Nors jo šaknys žemėje pasensta, ir jo kelmas trūnija dulkėse,

⁹vandens kvapo paliestas jis atžels ir išskleis šakas kaip sodinukas.

¹⁰Bet kai žmogus miršta, jis tampa bejėgis; kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą, kur jis tada?

¹¹Kaip vanduo išgaruoja iš ežero, kaip upė nusenka ir išdžiūsta,

¹²taip žmogus atgula ir daugiau nebesikelia. Jis pabus tik kai dangaus nebebus; tik tada jis bus pažadintas iš miego.

¹³O, kad paslėptum mane Šeole, apsaugotum, kol praeis tavo įniršis, nustatytum laiką ir atmintum mane!

¹⁴Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas? Per visas savo sunkios tarnybos dienas laukčiau, kol ateis kas manęs paleisti.

¹⁵Tu pašauktumei, o aš tau atsakyčiau, ir tu ilgėtumeisi savo rankų kūrinio.

¹⁶Juk tada mano žingsnių nebeskaičiuotum, nebekreiptum akių į mano nuodėmę.

¹⁷Mano nusižengimas būtų užantspauduotas maiše, tu uždengtumei mano kaltę.

¹⁸Deja! Kaip kalnas ilgainiui suyra ir sutrupa, kaip uola pajuda iš savo vietos,

¹⁹kaip vanduo išgraužia akmenis, kaip staigi liūtis išplauna dirvos žemę, taip tu sunaikini žmogaus viltį.

²⁰Įveiki jį amžinai, ir jis miršta, pakeiti jo veidą ir išsiunti.

²¹Jo vaikai pasiekia garbę, o jis to nežino; jie išgėdinti, o jis to nepastebi.

²²Tik savo paties kūno skausmą jis jaučia ir tik savęs gedi“.