Read Lietuvos Biblijos draugija Jobo 24 Bible Online

Jobo 24 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Jobo 24

¹Kodėl Visagalis nepasakė atpildo meto ir kodėl jo ištikimieji nemato jo dienų?

²Žmonės perkelia ežiaženklius, pagrobia kaimenes ir kerdžius.

³Nusiveda našlaičių asilą, paima našlės jautį užstatu.

⁴Beturčius nustumia nuo kelio, priverčia visus vargšus slėptis.

⁵Kaip laukiniai asilai dykumoje jie išeina plušėti, ieškodami maisto tyruose savo vaikams.

⁶Jie derlių nuima ne savo lauke, vėlyvas vynuoges nurenka nedorėlio vynuogyne.

⁷Naktį praleidžia nuogi, be drabužių, šaltyje antklodės neturėdami.

⁸Kalnų lietaus permerkti, jie glaudžiasi prie uolos, nes neturi pastogės.

⁹Nedori žmonės pagrobia našlaitį nuo motinos krūtinės, paima vargšo žmogaus kūdikį užstatu.

¹⁰Jie vaikščioja nuogi, be apdaro; nors alkani, bet turi nuimti derlių;

¹¹tarp alyvmedžių eilių jie spaudžia aliejų; mina vynuoges spaudykloje, bet kenčia troškulį.

¹²Miestuose mirštantieji dejuoja, sužeistųjų gyvastis šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas negirdi jų maldos.

¹³Yra žmonių, kurie maištauja prieš šviesą, nežino nieko apie jos kelius ir eiti jos takais atsisako.

¹⁴Kai visur tamsu, žmogžudys keliasi užmušti vargšo ir beturčio; naktį jis eina vogti.

¹⁵Ir svetimautojo akys laukia sutemos: ‘Niekas manęs nematys’, — murma jis, gobtuvu slėpdamas veidą.

¹⁶Tamsoje vagys įsilaužia į namus, bet dieną jie nesirodo; kas yra šviesa, jie nežino.

¹⁷Mirties tamsa jiems visiems rytas, nes jie mirties tamsos draugai.

¹⁸Jie — ant vandens plūduriuojantis šiaudas. Prakeikta jų dalis žemėje; tenepasuka joks darbininkas jų vynuogyno link!

¹⁹Kaip sausra ir kaitra sunaikina sniego vandenis, taip Šeolas tepraryja tuos, kurie nusidėjo!

²⁰Net motina juos užmiršta, bet kirmėlėms jie saldūs; užmirštas jų vardas. Nedorybė palaužta tarsi medis.

²¹Jie skriaudžia bevaikę moterį ir nepadeda našlei.

²²Dievas savo jėga suvaldo engėjus; jis pakyla, ir nedoras žmogus miršta.

²³Dievas gali leisti jiems saugiai gyventi, bet stebi visus jų kelius.

²⁴Išaukštinti trumpą valandėlę, jie vėl pranyksta; nuvysta ir supleišėja kaip dedešvos žiedas[10], nusvyra kaip javų varpos.

²⁵Argi ne taip? Kas paneigs, ką sakau, arba įrodys, kad mano žodžiai nieko verti?“