Read Lietuvos Biblijos draugija Psalmynas 102 Bible Online

Psalmynas 102 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Psalmynas 102

¹Malda nelaimingo žmogaus, atsidūrusio neviltyje ir liejančio savo skundą VIEŠPAČIUI.

²VIEŠPATIE, išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE, ir mano šauksmas tave tepasiekia.

³Neslėpk nuo manęs savo veido, kai man sunku, atsuk man savo ausį; tą dieną, kai šaukiuosi tavęs, skubėki manęs išklausyti.

⁴Juk mano dienos nyksta lyg dūmai, ir mano kaulai anglėja tarsi malkos židinyje.

⁵Suvytusi ir nudžiūvusi lyg žolė mano širdis; aš užmirštu net valgyti savo duoną.

⁶Nuo didelio dejavimo iš manęs liko tik kaulai ir oda.

⁷Esu lyg paukštis tyruose, lyg pelėda apleistuose griuvėsiuose.

⁸Guliu nemiegodamas ir skundžiuosi lyg vienišas paukštis ant stogo.

⁹Visą dieną mano priešai mane užgaulioja, kaip keiksmažodį taria mano vardą!

¹⁰Pelenus turiu valgyti vietoj duonos ir ašaras maišyti su gėrimu

¹¹dėl tavo apmaudo ir pykčio, nes paėmei mane ir nusviedei į šalį.

¹²Mano dienos nyksta lyg vakaro šešėliai, aš vystu tartum žolė.

¹³Bet tu, VIEŠPATIE, amžinai viešpatauji, ir visos kartos mini tavo vardą.

¹⁴Tu pakilsi ir būsi gailestingas Sionui, nes jau laikas jo pasigailėti, skirtasis metas jau atėjo.

¹⁵Malonūs jo akmenys tavo tarnams, o jo dulkės kelia jiems užuojautą.

¹⁶Tautos pagarbiai bijo VIEŠPATIES vardo, visi žemės karaliai — tavo garbės.

¹⁷VIEŠPATS atstatys Sioną ir apsireikš savo garbėje.

¹⁸Jis atsigręš į skurdžių maldavimą ir nepaniekins jų maldos.

¹⁹Tebūna tai užrašyta ateinančiai kartai, kad atkurtoji tauta garbintų VIEŠPATĮ:

²⁰„Jis pažvelgė iš savo šventovės aukštybių, VIEŠPATS pažiūrėjo iš dangaus į žemę,

²¹kad išgirdęs belaisvių dejavimą išlaisvintų pasmerktuosius mirti“, —

²²idant VIEŠPATIES vardas būtų apsakomas Sione ir jo šlovės giesmė — Jeruzalėje,

²³kai tautos susirinks drauge su karalystėmis tarnauti VIEŠPAČIUI.

²⁴Jis išsekino mano jėgas kelyje, jis sutrumpino mano dienas.

²⁵„Mano Dieve, — sakiau, — nepaimk manęs iš čia įpusėjus dienoms. Tavo metai trunka per visas kartas“.

²⁶Kadaise tu padėjai žemės pamatus, ir dangūs tavo sukurti.

²⁷Jie praeis, o tu pasiliksi; jie susidėvės kaip drabužis. Kaip apdarą juos keiti, ir jie pasikeičia,

²⁸bet tu esi tas pats, ir tavo metams nėra galo.

²⁹Tavo tarnų vaikai saugiai gyvens, jų palikuonys bus tvirti tavo Artume.