Read Lietuvos Biblijos draugija Mokytojo 2 Bible Online

Mokytojo 2 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Mokytojo 2

¹Tariau širdyje: „Puiku! Leisiu sau mėgautis malonumais. Paragauk malonumų!“ Bet, tikėk manimi, ir tai buvo migla.

²Apie juoką sakiau: „Kvailystė!“ Apie džiaugsmą: „Kas iš to?“

³Sumaniau ištirti, kaip paskatinti savo kūną vynu, nors mano širdis ir buvo užsiėmusi išmintimi; ryžausi atsiduoti kvailystei, norėdamas suprasti, ar gera mirtingiesiems tai daryti per keletą jų gyvenimo po dangumi dienų.

⁴Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų.

⁵Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių.

⁶Įsitaisiau vandens tvenkinių augančio miško medžiams laistyti.

⁷Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat didžiulių galvijų bandų bei avių kaimenių, didesnių negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje.

⁸Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valstybių turtų. Apsirūpinau dainininkais — vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių.

⁹Taip tapau didis. Viršijau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko.

¹⁰Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nė savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai teikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą.

¹¹Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule!

¹²Ėmiausi svarstyti, vertindamas išmintį, kvailybę ir paikybę, nes ką darys žmogus, atėjęs po karaliaus? Tik tai, ką karalius buvo daręs!

¹³Suvokiau, kad išmintis pranoksta kvailybę, kaip šviesa pranoksta tamsą.

¹⁴Išmintingasis kaktoje turi akis, o kvailasis grabaliojasi tamsoje. Tačiau žinojau, kad juodu abu ištinka toks pat likimas.

¹⁵Tariau sau širdyje: „Jeigu kvailojo likimas ištiks ir mane, tai kodėl turėčiau būti išmintingas? Kokia man iš to nauda?“ Taigi suvokiau širdyje, kad ir tai tik migla!

¹⁶Juk nėra nei išmintingųjų, nei kvailųjų išliekančio atminimo, nes ateities dienomis vieni ir kiti bus užmiršti. Tad kaip gali išmintingasis mirti lygiai taip, kaip miršta kvailasis!

¹⁷Pradėjau bodėtis gyvenimu, nes visa, kas vyksta po saule, man kėlė nerimą. Visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis!

¹⁸Matydamas, kad turiu palikti žmogui, ateinančiam po manęs, bodėjausi visais savo triūso vaisiais, kuriuos buvau sukaupęs po saule.

¹⁹Kas žino, koks jis bus? Ar išmintingas, ar kvailas? Tačiau jis tvarkys visus mano triūso ir išminties vaisius po saule! Tai irgi migla!

²⁰Vėl mano širdis puolė į neviltį dėl visų triūso vaisių, kuriuos buvau sukaupęs po saule.

²¹Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas išmanymo ir įgūdžių, privalo palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Tai irgi migla ir didelis blogis.

²²Tad kokia nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule?

²³Juk visos jo dienos kupinos skausmo, o jo užsiėmimas — apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Tai irgi migla!

²⁴Tad nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse. Net tai, kaip pastebėjau, ateina iš Dievo rankos.

²⁵Juk kas be jo turės ko valgyti ir ras pasitenkinimo?

²⁶Iš tikrųjų žmogui, kuris jam patinka, Dievas suteikia išminties, išmanymo ir džiaugsmo. O nusidėjėliui jis užkrauna vargą rinkti ir kaupti nuosavybę, kad būtų atiduota tam, kuris patinka Dievui. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!