Read Lietuvos Biblijos draugija Izaijo 14 Bible Online

Izaijo 14 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Izaijo 14

¹Pasigailėjęs Jokūbo, VIEŠPATS vėl išsirinks Izraelį ir apgyvendins juos jų pačių žemėje. Tada prie jų dėsis svetimšaliai ir glausis prie Jokūbo namų.

²Izraelis juos pasiims, parsives į savo tėviškę ir laikys juos kaip vergus bei verges VIEŠPATIES žemėje, paims į nelaisvę tuos, kurie juos laikė belaisviais, valdys savo engėjus.

³Tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurioje vergavai,

⁴tu užtrauksi patyčių giesmę Babilono karaliui: Tai priėjo liepto galą engėjas! Tai nutilo jo įnirtis!

⁵VIEŠPATS sutrupino nedorėlių lazdą, tironų skeptrą,

⁶kuris pliekė žmones įnirtingai be perstojo, smaugė tautas žiauria priespauda.

⁷Visa žemė ramiai ilsisi, linksmai valiuoja.

⁸Dėl tavo likimo džiūgauja net kiparisai ir Libano kedrai: „Nuo tada, kai buvai parblokštas, niekas nebeateina mūsų kirsti“.

⁹Šeolas po žeme ruošiasi tave priimti, žadina visų žemės valdovų šešėlius tave pasveikinti ir kelia iš sostų visų tautų karalius.

¹⁰Visi prabyla ir sako tau: „Dabar tu bejėgis, kaip ir mes! Tu toks pat, kaip mes!

¹¹Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika nugramzdinta į Šeolą. Tavo guolis — lervos, o tavo apklotas — kirmėlės“.

¹²Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! Kaip tave sukniubdė ant žemės, tave, kuris išguldei tautas!

¹³Kadaise manei savo širdyje: „Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose.

¹⁴Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!“

¹⁵Bet buvai nugramzdintas žemyn į Šeolą, į pačias kapo gelmes.

¹⁶Visi pamatę tave sutriks; žvelgs į tave ir klaus: „Nejaugi čia tas žmogus, kuris sudrebino žemę ir sunaikino karalystes;

¹⁷kuris pavertė pasaulį dykuma, išgriovė miestus, savo belaisviams niekuomet neatvėrė kalėjimo vartų?“

¹⁸Visi tautų karaliai guli garbingai, kiekvienas savo kape.

¹⁹Bet tu neturi kapo; tavo lavonas išmestas pūti, užverstas kūnais karių, kritusių mūšyje, įmestas su jais į uolėtą duobę ir sutryptas.

²⁰Kadangi siaubei savo kraštą ir žudei savo žmones, tu nebūsi palaidotas kaip kiti karaliai! Per amžius tenebūna minimi nedorėlio palikuonys!

²¹Renkitės išžudyti jo sūnus už tėvo kaltes, kad nebepakiltų ir neužvaldytų žemės, neužstatytų pasaulio miestais!

²²„Pakilsiu prieš juos, — kalba Galybių VIEŠPATS, — sunaikinsiu Babilono ir vardą, ir jo likutį, ir vaikus, ir palikuonis, — kalba VIEŠPATS! —

²³Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala, nušluosiu jį pražūties šluota!“ — kalba Galybių VIEŠPATS.

²⁴Galybių VIEŠPATS prisiekė, sakydamas: „Ką sumaniau, tai ir bus, ką nusprendžiau, tai ir įvyks.

²⁵Sutriuškinsiu Asiriją savo krašte, sutrypsiu ją savo kalnuose. Tada nukris jos jungas nuo jų, našta nuo jų pečių“.

²⁶Tai užmojis, pateiktas visai žemei, tai ranka, pakelta prieš visas tautas.

²⁷Ką Galybių VIEŠPATS nusprendė, kas galės panaikinti? Kai jo ranka pakelta, kas galės ją atitraukti?

²⁸Tais metais, kai mirė karalius Ahazas, buvo paskelbta ši ištarmė:

²⁹Filistijos gyventojai, jus plakęs vėzdas sulaužytas, bet jums nėra ko džiūgauti. Iš nugaišusio žalčio šaknies išdygs dar piktesnė angis, jo palikuonis — skrajojantis slibinas!

³⁰Vargšai ras mano ganyklose sau peno, saugią užeigą ras vargšai, bet tavo palikuonis išmarinsiu badu; badas sunaikins net tavo likutį.

³¹Vaitokite, vartai! Šaukis pagalbos, mieste! Drebėk, visa Filistijos žeme! Iš šiaurės kyla dūmai; jo gretose nerasi atsilikusio kario.

³²O kokį atsakymą gaus tos tautos pasiuntiniai? „Sionas — VIEŠPATIES įkurtas, jame randa prieglobstį jo tautos varguoliai“.