Read Lietuvos Biblijos draugija Izaijo 34 Bible Online

Izaijo 34 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Izaijo 34

¹Ateikite, tautos, ir išgirskite! Klausykitės atidžiai, gentys! Teišgirsta žemė ir tai, ko ji pilna, pasaulis ir visi jo kūriniai!

²VIEŠPATS įpykęs ant visų tautų ir įšėlęs ant visų jų galybių. Jis paliko jas prapulčiai, atidavė sunaikinti kaip atnašą.

³Jų užmuštieji bus metami į gatves, jų lavonai dvoks maitos tvaiku, kalnai permirks jų krauju,

⁴visos kalvos bus juo paplūdusios. Kaip knyga užsiskleis dangus, ir kris jo visos galybės, kaip krinta lapai nuo vynmedžio ar figmedžio.

⁵Kai mano kalavijas bus iškeltas danguje, jis kris staiga ant Edomo, ant tautos, kurią aš palikau prapulčiai — teismui.

⁶VIEŠPATS laiko rankoje kalaviją, visą kruviną, aptekusį riebalais, ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais, nes VIEŠPAČIUI atnašaujama auka Bocroje, didelis kraujo praliejimas Edomo krašte.

⁷Buivolai kris kartu su jais, jautukai — kartu su jaučiais. Nuo kraujo jų kraštas bus girtas, žemė persisunkusi atnašų taukais.

⁸VIEŠPAČIUI priklauso keršto diena, atpildo už Sioną metai.

⁹Edomo upėse vanduo pasrus degutu, dulkės jame virs siera, ir jo kraštas taps liepsnojančios dervos žeme.

¹⁰Nesiliaudami nei naktį, nei dieną, be perstojo kils dūmų debesys. Žemė per kartų kartas bus tuščia, per amžių amžius niekas per ją neis.

¹¹Kuosa ir ežys ją užvaldys, apsigyvens apuokas ir varnas. VIEŠPATS matuos ją sąmyšio mastu ir dykynės svambalu; satyrai[30] ten jausis kaip namie.

¹²Edomo kilmingųjų daugiau nebeliks, nebebus, ką skelbti karaliumi, didžiūnai išnyks.

¹³Užžels jų rūmai brūzgynais, usnimis ir šilojais jų pilys. Kraštas virs šakalų valdomis, taps stručių lindyne.

¹⁴Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai šūkaus vienas kitam. Net Lilita[31] ten įsikurs, ten ras sau poilsiui vietą.

¹⁵Šokli angis ten kraus sau lizdą, dės kiaušinius, perės vaikus ir augins juos savo paunksmėje. Būriuosis ten ir pesliai, kiekvienas — su savo patele.

¹⁶Susiraskite VIEŠPATIES knygoje ir paskaitykite, kas joje sakoma: „Nė vienas tų gyvūnų nedels atsirasti, nes taip paliepė VIEŠPATIES lūpos ir jo dvasia visus ten surinks.

¹⁷Jis pats jiems paskyrė likimą ir savo rankos mostu jų dalį žemėje atidalijo“. Amžinai ji priklausys jiems, ir jie gyvens ten per kartų kartas.