Read Lietuvos Biblijos draugija Izaijo 40 Bible Online

Izaijo 40 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Izaijo 40

¹„Paguoskite mano tautą, — sako jūsų Dievas, — paguoskite ją!

²Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas baigėsi, kad jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai atsiėmė iš VIEŠPATIES rankų už visas savo nuodėmes“.

³ Pasigirsta balsas: „Per dykumą tieskite VIEŠPAČIUI kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!

⁴Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės — slėniais.

⁵Tada VIEŠPATIES šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys, nes pats VIEŠPATS tai pažadėjo savo lūpomis!“

⁶Pasigirsta balsas: „Skelbk!“ Atsakau: „O ką man skelbti?“ — „Visa žmonija — kaip žolė, jos gražumas — kaip laukų gėlės.

⁷Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik VIEŠPATS pasiunčia joms vėją. Tikrai žmonės — tik žolė.

⁸Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“.

⁹Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: „Štai jūsų Dievas!“

¹⁰Štai Viešpats DIEVAS ateina su galybe, o jo ranka — valdinga. Atlygį jis turi su savimi, o algą moka į priekį.

¹¹Kaip piemuo ganys jis savo kaimenę, savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles.

¹²Kas savo kaušu paseikėjo marių vandenis, kas sprindžiu pamatavo dangaus skliautą? Kas saiku[34] atseikėjo žemės dulkes, kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus ir svertuvu — kalvas?

¹³Kas gali pasakyti VIEŠPAČIUI, ką jam daryti, pamokyti jį ar duoti patarimą?

¹⁴Su kuo jis tariasi, kad žinotų, ką daryti? Kas išmokė jį teisingumo tako ir parodė jam išminties kelią?

¹⁵Štai tautos jam — lyg lašas kibire, lyg dulkės ant svarstyklių. Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip krislai.

¹⁶Libano medžių neužtektų aukurui pakurti, nė jo gyvulių — deginamosioms aukoms.

¹⁷Visos tautos jo Artume — niekų niekas; jas Dievas laiko visiškai nieku!

¹⁸Į ką jums bus panašus Dievas ir kokį jo paveikslą susikursite?

¹⁹Į stabų statulą, meistro nulietą, auksakalio paauksuotą ir sidabro grandinėlėmis apvedžiotą?

²⁰Kas nuskurdęs, tas pasirinks nepuvų šilkmedį ir susiras nagingą meistrą, kad pastatytų nedūlų stabą.

²¹Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote? Argi tai jums neskelbta nuo pradžios? Ar jūs nesupratote? Nuo tada, kai buvo padėti žemės pamatai,

²²jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės, ir jos gyventojai jam atrodo lyg žiogai. Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida, išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui.

²³Didžiūnus jis paverčia nieku, o žemės valdovus — tuščiu burbulu.

²⁴Jie vos pasodinti, vos pasėti, jų kamienai vos žemėn įleido šaknis; jis kvėpteli ant jų, ir jie nudžiūva; viesulas juos nuneš kaip šapus.

²⁵„Su kuo palyginsite mane? Su kuo sulyginsite mane?“ — sako Šventasis.

²⁶Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes! Kas jas sukūrė? Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja ir šaukia kiekvieną jų vardu. Dėl jo didžios galybės ir beribės jėgos nė viena nedrįsta neateiti!

²⁷Jokūbai, kaipgi tu gali sakyti, Izraeli, kaipgi tu drįsti skųstis: „Mano kelias paslėptas nuo VIEŠPATIES, mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio?“

²⁸Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? VIEŠPATS — amžinasis Dievas, visų žemės šalių kūrėjas. Jis nepailsta, nepavargsta; jo išmintis neištiriama.

²⁹Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį.

³⁰Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa,

³¹bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.