Read Lietuvos Biblijos draugija Izaijo 42 Bible Online

Izaijo 42 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Izaijo 42

¹„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą

²ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso.

³Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą.

⁴Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos[37]“.

⁵Taip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems:

⁶„Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa,

⁷kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.

⁸Aš esu VIEŠPATS, tai mano vardas. Savo garbės neperleisiu kitam, nei savo šlovės — stabams.

⁹Kas buvo pranašauta, štai jau įvyko; dabar skelbiu naujus dalykus; pirmiau, negu tai atsitiks, skelbiu juos tau“.

¹⁰Užtraukite naują giesmę VIEŠPAČIUI, skelbkite jo šlovę visoje žemėje! Tedžiūgauja jūra ir visa, kas jos gelmėse, tolimosios salos ir jų gyventojai!

¹¹Teskelbia dykuma bei jos miestai ir žmonės Kedaro kaimuose! Tedžiūgauja Selos gyventojai, tešaukia nuo kalnų viršūnių!

¹²Teikite garbę VIEŠPAČIUI, skelbkite jo šlovę tolimosiose salose!

¹³Į kovą VIEŠPATS žygiuoja kaip karžygys, kaip karys žadina savo narsą; jis šaukia, pakeltu balsu surinka mūšio šūkį ir pergalinga jėga stoja prieš savo priešus.

¹⁴Ilgai tylėjau, lūkuriavau ir susilaikiau, bet dabar aš šaukiu kaip gimdyvė, dūstu ir aikčioju.

¹⁵Sunaikinsiu kalnus ir kalvas, visur nuvytinsiu žolę. Upes paversiu pelkėmis, o pelkes išdžiovinsiu.

¹⁶Aš vesiu keliaujančius akluosius, keliais nežinomais juos vesiu. Tamsą jiems paversiu šviesa, o vingiuotus kelius ištiesinsiu. Visa tai darau dėl jų; jų aš neapleisiu.

¹⁷Trauksis į šalį visiškai susigėdę, kas tiki stabais, kas sako nuliedintoms statuloms: „Jūs mūsų dievai“.

¹⁸Klausykitės, kurtieji! Pažvelkite ir išvyskite, aklieji!

¹⁹Kas aklesnis už mano tarną ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu? Kas toks aklas, kaip mano siųstasis, ir toks kurčias, kaip VIEŠPATIES tarnas?

²⁰Žiūrėti jis žiūri, bet neima širdin, jo ausys atviros, bet nieko negirdi.

²¹Dėl teisumo patiko VIEŠPAČIUI savo Įstatymą padaryti didingą ir šlovingą.

²²Tačiau ši tauta apiplėšta ir nusiaubta; visi uždaryti rūsiuose, paimti į kalėjimus. Jie tapę grobiu, ir nėra kam jų užstoti; jie apiplėšiami, ir nėra kam pasakyti: „Grąžink atgal!“

²³O, kad jūs tai išgirstumėt! Išgirskite ir dėkitės nuo šiol į širdį!

²⁴Kas atidavė Jokūbą, kad jis būtų apiplėštas, kas atidavė Izraelį plėšikams? Ar tai nebuvo VIEŠPATS, kuriam mes nusidėjome? Jo keliais eiti jie atsisakė ir neklausė jo Įstatymo.

²⁵Todėl jis leido jiems pajusti savo pykčio jėgą, įniršį ir karo baisumus. Jis apsiautė juos liepsnomis, bet jie nesuprato, nudegino juos gaisru, bet ir to jie nepaėmė į širdį.